PDA

View Full Version : Islami nė udhėkryq


Pause_Print_Scroll
02-08-06, 20:45
Islami nė udhėkryq
Mitrovicė 1415/1995 ;
Titulli i origjinalit:
Islam at the crossroads
Pėrktheu: Adnan Misini
Hyrje


Ky libėr ėshtė shkruar pėrafėrsisht para gjysmė shekulli, saktėsisht, nė vjeshtėn e vitit 1933 dhe pėr herė tė parė ėshtė botuar nė Delhi me 1934 e pastaj nė Lahorė dhe ėshtė apel muslimanėve tė brezit tim qė t'i shmangen imitimit tė verbėr (taklid) tė formave dhe vlerave shoqėrore tė perėndimit, dhe qė nė vend tė kėsaj, tė pėrpiqen ta ruajnė trashėgiminė e tyre islame, e cila dikur ka sjellur deri te fenomeni i lavdishėm, shumanėsh historik , i pėrfshirė me shprehjen "Civilizimi musliman".
Kjo pėrpjekje imja letrare, mbi lėndėn thjesht islame, ka hasur nė pėrgjigjje tė drejtprdrejtė nė mesin e muslimanėve tė zonave anglishtfolėse tė Indisė sė atėhershme tė pandarė dhe ėshtė botuar disa herė. Pėrkthimi arab pasoi pas disa vitesh dhe ndikimi i tij nė publikun e arsimuar tė lindjes sė Mesme ka qenė madje edhe mė i madh sesa ndikimi i verzionit orgjinal anglez. Pėrgjigjja pozitive nė apelin tim sė shpejti e nxiti paraqitjen e librave tjerė, nga shkrimtarėt tjerė musliman, tė cilėt e morėn temėn kryesore tė "Islamit nė udhėkryq" dhe e elaboruan nė forma tė ndryshme e nė nivele tė ndryshme, ēdonjėri nga ata nė pėrshtatshmėri me prirjet individuale shpirtėrore, nganjėherė duke u pajtuar me kėtė, apo me atė pikėpamje timen, por, thuase vazhdimisht duke ardhur gjer te pėrfundimet dhe postullatet, tė cilat atėherė mė janė dukur - e edhe sot mė duken - tė kundėrta asaj qė kam pėrfytyruar. Atė qė e kam patur ndėr mend kur e kam shkruar librin, tė cilin e keni nė duar, ka qenė zgjimi i sėrishėm i vetėdijes sė muslimanėve mbi atė, se ata ndryshojnė nė aspektin shoqėror dhe kulturor nga shoqėria mė e fortė perendimore, dhe nė atė mėnyrė forcimin e krenarisė sė tyre dhe dėshirės qė t'i ruajnė format dhe themelatat e veta tradicionale, nė mėnyrė qė kjo t’u ndihmoj ta mbajnė tė gjallė atė "dallueshmėri" qenėsore dhe pėrsėri ta bėjnė kreative atė nė aspektin kulturor, pas shekujve tė stagnimit tė madh dhe sterilitetit intelektual tė bashkėsisė sonė. Nė tėrė librin, theksi kryesor ka qenė nė zgjimin e sėrishėm dhe ruajtjen e atyre formave dhe atyre vlerave tė kaluarės sonė, tė cilat ende janė nė lidhje me realitetin e islamit si fuqi, e cila krijon kulturė, dhe zgjimit tė sėrishėm tė shpirtit tė ideologjisė islame, siē ėshtė e shprehur kjo nė Kur'anin Fisnik dhe nė Sunnetin e Pejgamberit a.s.
Por, siē ndodhi, njė pjesė tė madhe tė asaj qė i kam synuar duke e shkruar librin "Islami nė udhėkryq", mė vonė gabimisht e kanė kuptuar disa lexues e udhėheqės muslimana, tė cilėt lėshuan rastin qė tė kuptojnė tė gjitha implikacionet e thirrjes sime nė kreativitetin kulturor dhe filluan tė mendojnė se ėshtė i domosdoshėm, thjesht, kthimi nė format shoqėrore tė dukshme nė shekujt e kaluar tė dekadencės muslimane. Kjo ka qenė, siē kam thėnė mė parė, plotėsisht e kundėrt me synimet e mia. Gjithsesi, zgjimi i sėrishėm ka filluar , dhe zhvillohet nė botėn muslimane: por, pėr fat tė keq, ai nuk ėshtė kthim i sėrishėm vlerave tė mirfillėta tė Kur'anit dhe Sunnetit, por, mė parė konfuzion, i cili rrjedh nga gatishmėria e tėrė atyre muslimanėve qė verbėrisht t'i pranojnė format shoqėrore dhe proceset ideore tė zhvilluara nė botėn islame mesjetare, nė vend qė me mburrje t’i kthehen ideologjisė sė evidencuar nė burimet e vetme tė vėrteta tė islamit: Kur'anit dhe Sunnetit. Pikėrisht, nė orvatje qė tė shpjegoj diē nga konfuzioni tragjik, i cili sot dominon nė botėn muslimane, tani e ofroj kėtė botim tė ri tė revizionuar tė po tė njėjtit titull, me shpresė qė kjo vepėr do tė mund t'i shėrbej rinisė sė sotme muslimane, mu sikurse botimi burimor nga viti 1934, i cili ka qenė i dedikuar rinisė sė atėhershme muslimane - etėrve apo madje edhe gjyshėrve tė brezit tė tanishėm. Nėse disa paraardhės, gabimisht e kanė kuptuar pėrpjekjen time, ndoshta rinia e sotme muslimane do tė jenė nė gjendje, qė mė mirė ta vlerėsojnė kuptimin e tij nė dritėn e asaj qė ka kaluar nga paraqitja e tij e parė, para gjysmė shekulli. Dėshira ime ėshtė qė ky libėr t'u ndihmoj nė rrugėn e vėshtirė, e cila qėndron para tyre. Tanger 1982 Muhammed Asad </SPAN>

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 20:46
Parathėnie

Rrallėherė njerėzimi ka qenė aq i shqetėsuar siē ėshtė nė kohėn tonė. Jo vetėm qė jemi tė ballafaquar me numėr tė madh problemesh, tė cilat kėrkojnė zgjidhje tė reja e tė pashoqe, por edhe kėndvėshtrimi, nėn tė cilin na paraqiten ato probleme, dallon ajo, qė gjer mė tani jemi mėsuar. Nė tė gjitha shtetet shoqėria kalon brenda ndryshimeve fundamentale. Shpejtėsia me tė cilėn kjo ndodhė, ēdokund ėshtė e ndryshme; por kudo mund tė vėrejmė energjinė e njėjtė tė presionit, i cili nuk lejon kurrsesi ngecje, e as luhatshmėri.
Nė kėtė aspekt bota islame nuk bėnė kurrfarė pėrjashtimi. Edhe kėtu shohim, se si gradualisht zhdukėn doket dhe idetė e vjetra, ndėrsa paraqiten format e reja. Kah shpie ky evolucion? Sa shtrihet thellė? Nė ē'masė pėrputhet me misionin kulturor tė islamit?
Ky libėr nuk preferon qė tė jap pėrgjigjje tė hollėsishme, nė tė gjitha kėto dhe pyetjet e ngjashme. Pasi qė ka qėllim tė pėrkufizuar, pėr shqyrtim ėshtė zgjedhur vetėm njė nga problemet me tė cilat sot ballafaqohen muslimanėt, e ai ėshtė qėndrimi, tė cilin ata duhet ta pėrvetėsojnė nė raport me civilizimin perėndimor. Mirėpo, implikacionet e gjėra tė kėsaj lėnde e kanė bėrė tė domosdoshėm zgjerimin e hulumtimit tonė nė disa aspekte themelore tė islamit, e sidomos me vėmendje tė posaqme nė konceptin e Sunnetit. ثshtė e pamundur kėtu qė tė ipen mė tepėr se thjesht skicat e temės e cila ėshtė aq e gjėrė sa qė me te mund tė mbushen numėr i madh librash voluminoz. Por, megjithkėtė, apo ndoshta pikėrisht pėr kėtė, jam i sigurt se ky prezentim i shkurtėr do t'u ofroj tjerėve nxitje pėr pėrsiatje tė mėtejshme mbi problemin e ekspozuar e mjaft tė rėndėsishėm.
E tani do tė flas mbi veten time, pasi qė muslimanėt kanė tė drejtė, qė kur t'u flet atyre ndonjė konvertues, tė dinė se si dhe pėrse ai e ka pranuar islamin. Nė vitin 1922 e braktisa vendlindjen time Austrinė, pėr tė udhėtuar nėpėr Afrikė e Azi, si korespondent special i disa revistave kryesore kontinentale, dhe qė atėherė e kam kaluar gati tėrė kohėn time nė Lindjen Islame. Interesimi im, pėr popujt me tė cilėt erdha nė kontakt, nė fillim ka qenė interesim i ndonjė tė huaji. Pranė vetes, vėrejta njė rend shoqėror dhe pikėpamje tė jetės, esencialisht tė ndryshėm nga ai evropian; qė nga fillimi, nė mua lindi njėfarė simpatie pėr koncept mė tė qetė - mė parė do tė thoja - mė human tė jetės, nė krahasim me mėnyrėn e jetesės sė nxituar e tė mekanizuar nė Evropė. Ajo simpati gradualisht mė udhėheqte kah hulumtimi pėr shkakun e dallimit tė tillė, ashtu qė u interesova pėr mėsimet religjioze tė muslimanėve. Nė atė kohė, ai interesim ende nuk ka qenė mjaftė i fuqishėm, pėr tė mė tėrhequr nė pėrqafim tė islamit, por mė hapi horizont tė ri tė shoqėrisė progresive njerėzore, tė organizuar me minimum tė konflikteve tė mbrendshme dhe me maksimum tė ndjenjave tė vėrteta vėllazėrore. Mirėpo, realiteti i jetės sė sotme muslimane mė dukej shumė largė prej mundėsive ideale tė dhėna nė mėsimet religjioze islame. Krejt ajo qė nė islam ka qenė progres e lėvizje, tek muslimanėt ėshtė shndėrruar, nė neglizhencė e stagnim; ēkado qė ka qenė zemėrgjerėsi dhe gatishmėri pėr joegoizėm, ėshtė tjetėrsuar nė mesin e muslimanėve tė sotit nė zemėrngushtėsi dhe anim kah jeta komode dhe e rahatshme.
I shtyer nė kėtė zbulim dhe i hutuar me dallueshmėrinė e qartė nė mes “tė dikurshmes” dhe “tė tanishmes” kam tentuar t'i afrohem kėtij problemi nga pikėpamja mė e afėrt; d.m.th. jam pėrpjekur qė ta pėrfytyroj vehten time brenda shtėpisė islame. Ishte ai eksperiment i pastėr intelektual; dhe pėr njė kohė shumė tė shkurtėr, mė ėshtė paraqitur zgjidhja e vėrtetė. Kuptova se e vetmja arsye pėr dekadencėn shoqėrore e kulturore tė muslimanėve gjindet nė faktin, se ata gradualisht kanė pushuar ta pasojnė shpirtin e mėsimeve islame. Islami ende ishte prezent tek ata; por, ai ishte trup pa shpirt. Pikėrisht ai element, i cili dikur ka krijuar fuqinė e botės muslimane, tani ishte pėrgjegjės pėr dobėsinė e tij: shoqėria islame qė nga fillimi ishte e ndėrtuar vetėm nė themelet religjioze, ndėrsa dobėsimi i atyre themeleve detyrimisht e ka dobėsuar strukturėn kulturore dhe ndoshta do tė mund tė sillte deri te zhdukja e saj e plotė.


Sa mė tepėr e kuptoja se sa reale dhe sa pakufishėm praktike janė mėsimet islame, ajo dėshirė e madhe formonte mendimin tim mbi atė pėrse muslimanėt e kanė braktisur aplikimin e tyre tė plotė nė jetėn praktike. Kam diskutuar mbi kėtė qėshtje me shumė musliman tė ditur, gati nė tė gjitha vendet ndėrmjet shkretėtirės Libiase e Pamirit, ndėrmjet Bosforit e detit Arab. Ajo dėshirė thuase mu bė opsesion, i cili mė nė fund la nėn hije ēdo interesim tjetėr nė botėn islame. Ajo pėrsiatje gjithnjė bėhej mė e theksuar, deri sa nuk fillova qė unė, si jomusliman, tė diskutoj me muslimanėt nga pozicioni i mbrojtėsit tė islamit prej neglizhencės dhe pėrtacisė sė tyre. Ai evolucion vetanak ėshtė thurur nė mua pavėrejtur, derisa njė ditė - ka qenė vjeshta e vitit 1925, nė malet afganistaneze - njė drejtues i ri krahinor mė tha: "Por ju qenkeni musliman, vetėm se ju kėtė nuk po e dini". Kam qenė i hutuar me ato fjalė, prandaj heshta. Por, kur u ktheva pėrsėri nė Evropė, nė vitin 1926, kuptova se pasoja e vetme logjike e qėndrimit tim ėshtė qė ta pranoj islamin!
Kaq mbi rrethanat se si u bėra musliman. Qė atėherė gjithnjė rishtasi mė pyetnin: "Pėrse e keni pranuar islamin? اka ju tėhoqi posaqėrisht...”? - nė ēka duhet tė pranoj, se nuk kam ndonjė pėrgjigjje tė veēantė dhe tė kėnaqshme. Nuk ka qenė nė pyetje ndonjė doktrinė e veēantė e cila mė tėrhoqi, por e tėrė struktura e quditshme, e pashpjeguar dhe koherente e mėsimit moral dhe programit jetėsor. Nuk do tė mund tė thoja, madje as tani, se cili aspekt i tij mė pėlqen mė shumė se cilido aspekt tjetėr. Islami mė dukej si vepėr e pėrkryer arkitekturore. Tė gjitha pjesėt e tij janė tė sajuara harmonikisht qė ta plotėsojnė dhe ndihmojnė njėra-tjetrėn; asgjė nuk ėshtė e tepėrt dhe asgjė nuk mungon, ndėrsa rezultat ėshtė struktura e ekuilibrit absolut dhe qetėsisė sė plotė. Ndoshta mu ajo ndjenjė, qė ēdo gjė nė mėsimet dhe postulatet islame ėshtė "nė vendin e vet", bėri nė mua pėrshtypjen mė tė thellė . ثshtė e mundur qė pranė asaj kryesores, ka patur edhe mbresa tjera, tė cilat sot mė ėshtė vėshtirė t'i analizoj. Sė fundi, ajo ėshtė qėshtje e dashurisė, ndėrsa dashuria ėshtė e pėrbėrė nga fije tė shumta: dėshirave tona e vetėmisė sonė, caqeve tona tė lartėsuara e tė metave tona, fuqisė sonė dhe dobėsive tona. Kėshtu ndodhi edhe me mua. Islami hyri nė mua heshtazi e fshehurazi, por pėrgjithmonė.
Qė atėherė jam pėrpjekur, sa kam mundur qė sa mė tepėr tė mėsoj mbi islamin.Kam studiuar Kur’anin dhe Traditėn e Pejgamberit a.s. Kam studiuar gjuhėn islame dhe historinė e saj, por edhe mjaft nga ajo qė ėshtė shkruar pėr te dhe kundėr saj. I kalova gati gjashtė vite nė Hixhaz e Nexhd, kryesisht nė Mekke e Medine, qė tė mund tė pėrjetoj diē nga ambienti burimor, nė tė cilin e ka mėsuar Pejgamberi arab kėtė religjion. Pasiqė Hixhazi ėshtė vendtakim i muslimanėve nga vende tė shumta, kisha rastin t'i njoftoj shumicėn e pikpamjeve tė ndryshme religjioze, e shoqėrore nė botėn e sotme islame. Ato hulumtime dhe krahasime, rezultuan nė mua bindje tė fortė, se islami si koncept shpirtėror e shoqėror, pėrkundėr tė gjitha pengesave tė shkaktuara nga gabimet e muslimanėve, edhe mė tej ėshtė fuqia shtytėse, larg mė e madhe se tjerat, tė cilėn njerėzimi ndonjėherė e ka njoftuar; qė atėherė, i tėrė interesimi im ėshtė pėrqėndruar nė problemin e rimėkėmbjes sė tij.
Ky libėr ėshtė kontribut modest atij synimi tė madh. Ai nuk pretendon tė jetė vėshtrues i paanshėm i gjėrave, ai ėshtė dėshmi mbi gjendjen ēfare ėshtė: pozita e islamit nė raport me civilizimin perėndimor. Libri nuk ėshtė shkruar pėr ata, tė cilėve islami u ėshtė vetėm njė nga shumė mjetet ndihmėse, mė pak a mė shumė tė dobishme pėr jetėn shoqėrore, por para sė gjithash, pėr ata nė zemrat e tė cilėve ende jeton shkėndija e flakės, e cila ka qenė e ndezur nė zemrat e Pėrcjellėsve tė Pejgamberit a.s., flakė e cila dikur e bėri islamin aq tė madh si rend shoqėror, e si arritje kulturore.
Delhi, mars 1934 </SPAN>
Islami nė udhėkryq-Muhammed Asad

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 20:47
Shpirti i perėndimit

Nė kaptinėn e mėparshme, tentuam qė tė japim prezentimin e pėrgjithshėm tė parimeve morale tė islamit. Menjėherė vėrejmė, se civilizimi islam ishte forma mė e plotė e teokracisė, tė cilėn historia ndonjėherė e ka njohur.2 Nė islam, pėrsiatjet shpirtėrore, qėndrojnė mbi tė gjitha dhe e pėrbėjnė pėrmbajtjen e tė gjithave. Nėse krahasojmė kėtė qėndrim, me atė nė civilizimin perėndimor, na impresionon dallimi shumė i madh nė konceptet mbi botėn.
Perėndimi bashkėkohės, nė aktivitetet dhe orvatjet e veta, ėshtė i udhėhequr thuase ekskluzivisht me pėrsiatjet mbi dobinė praktike dhe zhvillimin dinamik. Caku i tij inherent ėshtė eksperimentimi me mundėsitė e jetės duke mos i pėrshkruar atij ndonjė vėrtetėsi morale.Pėr Evropianin apo Amerikanin bashkėkohės, qėshtja e kuptimit dhe qėllimit tė jetesės qė moti ka humbur ēdo rėndėsi praktike.Me rėndėsi i ėshtė vetėm qėshtja, se ēfarė forme mund ta marr jeta dhe se a pėrparon raca njerzore kah ngadhnjimi pėrfundimtar mbi Natyrėn. Nė kėtė pyetjen e fundit, Perėndimori bashkėkohės pėrgjigjet pozitivisht; mirėpo, muslimani - besimtar nuk bėnė kėshtu. Nė Kur'an Zoti thotė pėr Ademin a.s. dhe racėn e tij:
"Kujdes, pikėrisht nė Tokė do tė vendosi dikėnd i cili do ta trashėgoj atė." (2:30)3
Kjo qartė do tė thotė, se njeriu ėshtė i pėrcaktuar qė tė sundoj nė Tokė dhe tė pėrparojė. Por, ekziston dallimi i madh ndėrmjet pikėpamjes islame e asaj perėndimore nė aspektin e kvalitetit tė progresit njerėzor. Perėndimi bashkėkohės beson nė mundėsinė e pėrmirėsimit progresiv moral e shoqėror tė njerėzimit, nė kuptimin e tij kolektiv, me ndihmėn e tė arriturave praktike dhe krahas me zhivillimin e mendimit shkencor. Ndėrkaq, pikėpamja islame ėshtė diametralisht e kundėrt kėtij koncepcioni perėndimor, materialisto - dinamik tė njerėzimit.
Islami i konsideron mundėsitė shpirtėrore tė qenies kolektive tė "njerėzimit" madhėsi statike: si diē, qė pėrfundimisht ėshtė e mbjellur nė vet strukturėn e natyrės njerėzore si e tillė. Islami kurrė nuk e ka marrė pėr tė sigurtė, siē e bėnė kėtė perėndimi,se natyra njerėzore - nė kuptimin e vet supraindividual - i ėshtė nėnshtruar procesit progresiv tė ndryshimeve e pėrmirsimeve ngjashėm pemės nė rritje e sipėr: thjesht pėr shkak se Islami bazohet nė premisėn, se themeli i asaj natyre - shpirti njerėzor, nuk ėshtė madhėsi biologjike. Gabimi fundamental i idesė perėndimore bashkėkohėse, qė tė konsideroj rritjen e diturisė materiale dhe komoditetit identik, me pėrmirėsimin moral tė njerėzimit, rrjedh nga gabimi i njejt fundamental i pėrdorimit tė peshojave biologjike nė fakte jobiologjike. Nė rrėnjėn e kėsaj qėndron mosbesimi perėndimor bashkėkohės, nė ekzistimin e asaj qė e nėnkuptojmė me nocionin shpirt. Islami, meqenėse ėshtė i themeluar nė konceptime metafizike, shpirtin e konsideron realitet jashtė ēdo dyshimi. Edhepse nuk i kundėrvėhen njėri-tjetrit, progresi material dhe progresi shpritėror nuk janė tė njejtė, ndonėse kanė tė bėjnė me dy aspekte qartė tė ndryshme edhepse plotėsonjėse - tė jetės njerėzore; e kėto dy forma tė progresit nuk varen detyrimisht nga njėra-tjetra. Ato munden, por nuk ėshtė gjithherė e domosdoshme, qė tė zhvillohen njėkohėsisht.
Derisa qartė e pranon mundėsinė dhe fuqishėm qėndron nė dėshirimin e progresit tė jashtėm, d.m.th. material tė njerėzimit si trupi kolektiv, Islami theksueshėm e mohon mundėsinė e pėrmirėsimit shpirtėror tė njerzimit si tėrėsi, me ndihmėn e tė arriturave tė tij kolektive. Elementi dinamik i pėrmirėsimit shpirtėror ėshtė i kufizuar nė qenien individuale, ndėrsa e vetmja shfaqje e mundėshme e zhvillimit shpirtėror e moral ėshtė ajo, ndėrmjet lindjes e vdekjes sė ēdo individ tė veēantė. Ne kurrsesi nuk mund tė shkojmė kah e pėrkryera si trup kolektiv.اdonjėri (pra veē e veē) duhet tė synoj kah caku shpirtėror si indivd dhe ēdonjėri duhet tė filloj e tė pėrfundoj me vetveten.
Kjo pikpamje e vendosur individualiste nė fatin shpirtėror tė njeriut, ka kundėrpeshėn e konfirmuar vetėm tėrthorazi nė tė kuptuarit rigoroz islam tė shoqėrisė dhe bashkpunimit shoqėror. Obligim i shoqėrisė, ėshtė qė ta rregulloj jetėn e jashtme nė mėnyrė tė tillė, qė secili ndivid tė gjejė sa mė pak pengesa qė ėshtė e mundur , e sa mė shumė qė ėshtė e mundur nxitje nė pėrpjekjet e veta shpirtėrore. Kjo ėshtė arsyeja pse jurisprudenca islame, sheriati mirret me jetėn njerėzore si nga ana e tij shpirtėrore, poashtu edhe nga ajo materiale, dhe atė nė aspektet e saja individuale e sociale.
Koncepcioni i tillė, siē kam thėnė mė parė, ėshtė i mundur vetėm nė bazė tė besimit pozitiv nė tė ekzistuarit e shpirtit njerėzor, dhe sipas kėsaj, nė qėllimin e mbinatyrshėm tė karakterit tė jetės njerėzore.
Pėr perėndimorin bashkėkohės me gjysmėmohimin mospėrfillės tė ekzistimit tė shpirtit, qėshtja e qėllimit nė jetėn njerėzore, mė nuk ka kurrfarė rėndėsie praktike.Ai i ka braktisur tė gjitha spekuimet mbinatyrore dhe pėrsiatjet.
Ate qė e quajnė qėndrim relegjioz, gjithmonė bazohet nė besimin se ekziston ligji i gjithmbarshėm moral mbinatyror, dhe se ne, qenjet njerėzore, jemi tė obliguar t'i nėnshtrohemi urdhėresave tė tia. Mirėpo civilizimi bashkėkohės perėndimor nuk pranon domosdoshmėrinė e tė nėnshtruarit njerėzor kujdo qoftė, pėrveē kėrkesave ekonomike, sociale apo nacionale. Hyjnia e tij e vėrtetė nuk ėshtė e llojit shpirtėror: ajo ėshtė Komoditeti. Ndėrsa filozofia e gjallė e tij e njėmendtė ėshtė e shprehur nė Dėshirėn pėr Fuqi, pėr shkak tė vet fuqisė. Qė tė dyjat janė trashėguar nga civilizimi i vjetėr romak.
Tė pėrmendurit e civilizimit romak si pėrgjegjės gjenetik (tė pakten nė masė tė caktuar) pėr materializmin e Perėndimit bashkėkohės, mund t’iu duket e quditshme atyre, tė cilėt kanė ndėgjuar krahasimin e shpeshtė tė Perandorisė Romake me Perandorinė e vjetėr islame. Atėherė, si mundet tė jetė aq i theksuar dallimi ndėrmjet koncepcioneve themelore tė islamit dhe Perėndimit bashkėkohės, nėse nė tė kaluarėn, shprehjet politike tė tė dyjave kanė qenė tė afėrta? Pėrgjegjja ėshtė e tjeshtė, se ato vėrtetė nuk kanė qenė tė afėrta. Ky krahasim i popullarizuar shpesh i cituar, ėshtė njėra nga frazat banale tė shumta historike, me tė cilat dija gjysmake sipėrfaqėsore i ushqen shpirtėrat e brezit tė tanishėm perėndimor. Nuk ka asgjė tė pėrbashkėt ndėrmjet Perandorisė islame e Perandorisė Romake, pėrveē faktit se qė tė dyjat janė shtrirė nėpėr territore shumė tė mėdha dhe nėpėr popuj heterogjen - sepse gjatė kohės sė ekzistimit tė plotė tė tyre, kėto dy perandori kanė qenė tė shtyra me fuqi plotėsisht tė ndryshme tė brendshme motivuese dhe ėshtė dashur - ashtu tė themi - t’i realizojnė qėllimet e ndryshme historike. Madje edhe nė aspektin morfologjik vėrejmė dallime shumė tė mėdha ndėrmjet Perandorisė Islame dhe asaj Romake. Perandorisė Romake iu ėshtė dashur gati njėmijė vjet, qė ta arrij shtrirjen e saj tė plotė gjeografike dhe pjekurinė politike, derisa Perandoria Islame lindi shpejt dhe gjerė te madhėsia e vete u rrit nė periudhė tė shkurtėr - prej gjithėsej tetėdhjetė vitėsh. Sa i pėrketė rėnjeve tė tyre pėrkatėse, dallimi ėshtė madje edhe mė instruktiv. Rėnia e Perandorisė Romake, pėrfundimisht ėshtė vulosur me shpėrnguljet e Hunėve dhe Gotėve dhe ka ndodhur gjatė kohės sė njė shekulli tė vetėm, e ėshtė kryer nė mėnyrė aq tė plotė sa qė nga ajo asgjė nuk ka mbetur, pėrveē veprave letrare e arkitektonike. Perandoria Bizantine, pėr tė cilėn zakonisht supozohet se ka qenė trashėguese e drejtpėrdrejtė e Romės, ka qenė trashiguese e saj, vetėm aq sa qė ka vazhduar tė sundoj mbi disa territore, tė cilat dikur e kanė pėrbėrė njė pjesė tė kėsaj tė fundit. Struktura e saj shoqėrore dhe organizimi politik, mezi kanė pasur diē tė pėrbashkėt me koncepcionet e sistemit shtetėror romak. Nga ana tjetėr, Perandoria Islame, e personifikuar nė Hilafet, padyshim se gjatė ekzistimit tė gjatė ka qenė e nėnshtruar deformimeve tė shumta dhe ndryshimeve dinastike, por struktura e saj nė esencė ka mbetur e njejtė. Sa i pėrket sulmeve tė jashtme, madje as vėrshimi i Mongolėve, i cili ka qenė mė i ashpėr nga ēdo gjė qė Perandoria Romake ndonjėherė ka pėrjetuar nga dora e Hunėve dhe Gotėve - nuk qe nė gjendje qė ta tund organizimin shoqėror dhe qenien e pathyeshme politike tė Perandorisė Islame, edhe pse invazioni i cekur, pa dyshim i ka kontribuar dekadencės ekonomike e intelektuale tė mėvonshme. Pėrkundrazi njė shekulli, i cili ka qenė i duhur qė tė rrėnohet Perandoria Romake, Perandorisė Islame tė hilafetit iu ėshtė dashur pėrafėrsisht njė mijė vite tė rrėnimit tė ngadalshėm, derisa thyerja e saj pėrfundimtare politike, e shprehur me shuarjen e hilafetit Otoman nuk u bė fakt pas tė cilit pasuan shenjat e shkapėrderdhjes shoqėrore, tė cilės sot i jemi dėshmitar.
E gjithė kjo na imponon konkluzionin, se fuqia e brendshme dhe qėndrueshmėria shoqėrore e botės islame, kanė qenė mbi tė gjitha ēka njerėzimi gjer atėherė kishte pėrjetuar. Madje as civilizimi kinez, i cili padyshim ka treguar aftėsitė e ngjajshme rezistuese gjatė shumė shekujve, nuk mund tė shėrbehet pėr krahasim. Kina shtrihet nė skaj tė kontinentit, e deri para gjysmė shekulli - dmth. deri te ngritja e Japonisė moderne - ka qenė jashtė rrezikut tė cilėsdo fuqi kundėrshtare; luftėrat me Mongolėt dhe koha e Xhingis Kanit dhe trashėgimtarėve tė tij, mezi qė kanė goditur diē mė tepėr se skajin e Perandorisė Kineze. Mirėpo, Perandoria Islame ėshtė shtrirė pėrtej tri kontinenteve dhe tėrė kohėn ka qenė e rrethuar nga forcat armiqėsore tė fuqisė dhe vitalitetit tė konsiderueshėm.

vazhdon....

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:37
vazhdimi...

Qė nga agimi i historisė, e ashtuquajtura Lindje e Afėrt dhe e Mesme, kanė qenė qendėr vullkanike e energjive tė kundėrshtuara rasore e kulturore; por rezictenca e organizimit shoqėror islam ka qenė, tė paktėn deri vonė, e pamposhtur. Nuk duhet larg tė kėrkohet shpjegimi i kėsaj shfaqjeje tė ēuditshme, mėsimi religjioz Kur'anor ka qenė ai, i cili ka dhėnė bazė solide, ndėrsa shembulli i Pejgamberit Muhammedit a.s. ka qenė ai, i cili ka pėrbėrė hallkėn e ēeliktė rreth asaj strukture madhėshtore shoqėrore. Perandoria Romake nuk ka patur element tė tillė shpirtėror pėr ta mbajtur unike dhe prandaj ėshtė shpartalluar shumė shpejt.

Por, ekziston edhe njė dallim ndėrmjet kėtyre dy Perandorive. Derisa nė Perandorinė Islame nuk ka patur kurrfarė kombi tė privilegjuar, ndėrsa fuqia e saj ka qenė e nėnshtruar pėrhapjes sė njė ideje tė cilėn pishtarėt e saj e konsideronin tė vėrtetė tė lartėsuar religjioze, nė bazėn e Perandorisė Romake ka qenė ideja e pushtimit tė fuqisė dhe eksploatimit tė popujve tjerė, vetėm nė dobi tė vendlindjes. Pėr ta mbajtur jetėn mė tė mirė pėr bashkėsinė e privilegjuar, pėr Romakėt asnjė tirani nuk ka qenė e ashpėr, asnjė padrejtėsi e neveritshme. "Drejtėsia e famshme romake “ ka qenė drejtėsi vetėm pėr romakėt.
ثshtė e qartė se qėndrimi i tillė ka qenė i mundshėm vetėm nė bazė tė koncepcionit plotėsisht materialist tė jetės e civilizimit - materializėm, padyshim i rafinuar me shije intelektuale e estetike, por megjithatė i huaj ndaj tė gjitha vlerave shpirtėrore. Romakėt nė tė vėrtetė, kurrė nuk kanė ardhur gjer te njohja e religjionit. Zotrat e tyre tradicional kanė qenė imitim i zbehtė i mitologjisė greke, shpirta tė thjeshtė tė pashprehje, tė pranuar heshtazi pėr shkak tė konventės shoqėrore. Nė asnjė mėnyrė atyre zotėrave nuk u ka qenė e lejuar qė tė pėrzihen nė jetėn "reale". Kur i "konslutonin", ata jepnin profeci nėpėrmjet priftėrinjve tė vet; por nga ata kurrė nuk ėshtė pritur qė njerėzve t'u imponojnė ligjet morale e as t'i orientojnė aktivitetet e tyre.
Ky ka qenė tereni nga i cili ka lindur civilizimi bashkėkohor i perėndimit. Ai padyshim ka pranuar shumė ndikime tjera gjatė zhvillimit tė vet dhe natyrisht se ka ndryshuar dhe e ka modifikuar trashėgiminė kulturore tė Romės, nė shumė aspekte. Por mbetet fakti se nė tėrė atė qė sot ėshtė reale nė etikėn perėndimore dhe nė pikėpamjet pėr botėn, mund t'i gjindet gjurma nė civilizimin e vjetėr romak. Siē ka qenė atmosfera intelektuale e shoqėrore e Romės sė vjetėr, plotėsisht utilitariste e antireligjioze - ndonėse jo nė mėnyrė tė hapėt - e tillė ėshtė atmosfera edhe e Perėndimit bashkėkohės. Duke mos patur dėshmi kundėr religjionit transcendental, madje duke mos e pranuar as nevojėn e dėshmisė sė tillė, ideja bashkėkohėse perėndimore, edhepse toleron e ndonjėherė edhe e thekson religjionin si konventė shoqėrore, pėrgjithsisht etikėn transcendentale e lė jashtė kufinjve tė shqyrtimit praktik. Civilizimi perėndimor, nuk e mohon Zotin kategorikisht, por thjesht nuk ka vend e as aplikim pėr te nė pėrbėrjen e tij tė sotme intelektuale. Ai vėshtirsinė intelektuale tė njeriut - paaftėsinė e tij pėr ta kuptuar totalitetin e jetės e ka bėrė virtyt. Prandaj, Perėndimori bashkėkohės, me gjasė, rėndėsinė praktike do t'ua pėrshkruan vetėm atyre ideve tė cilat janė brenda fushės sė njohurive empirike, qė sė paku mund tė pritet qė tė ndikojnė nė marrėdhėniet shoqėrore tė njerėzve, nė mėnyrė tė prekshme. E meqė ēėshtjet e ekzistimit tė Zotit primafacie (nė shikim tė parė), nuk i takojnė asnjėrės nga kėto dy kategori, shpirti perėndimor parimisht, ėshtė i prirur pėr ta pėrjashtuar Zotin nga sfera e pėrsiatjes praktike.
Parashtrohet pyetja se si ėshtė i pajtueshėm qėndrimi i tillė me mėnyrėn krishtere tė tė menduarit? A nuk bazohet krishterizmi, pėr tė cilin supozohet se ėshtė burim shpirtėror i civilizimit perėndimor, nė etikėn transcendetale? Gjithsesi. Mirėpo, nuk mund tė ketė gabim mė tė madh, sesa tė konsiderohet se civilizimi perėndimor ėshtė pasojė e krishterizmit. Bazat e vėrteta intelektuale tė Perėndimit bashkėkohės duhet kėrkuar, siē ėshtė cekur mė parė, nė tė konceptuarit e vjetėr romak tė jetės si ndėrmarrje thjeshtė utilitare, pa kurrfarė shqyrtimesh tė mbinatyrshme. Kjo mund tė shprehet kėshtu: "Pasi qė nuk dimė asgjė tė caktuar, dmth. tė vėrtetuar me eksperimente shkencore, apo me llogaritje mbi zanafillėn e jetės njerėzore dhe fatin e tij pas vdekjes trupore, mė mirė ėshtė qė t'i koncentrojmė tė gjitha energjitė tona nė zhvillimin e mundėsive tona materiale e intelektuale, duke mos lejuar qė tė jemi tė sjellur nė kokėēarje me etikėn transcendetale dhe postulatet morale tė themeluara nė supozime, tė cilat janė nė kundėrshtim me dėshmitė shkencore". Nuk ka dyshim se qėndrimi i tillė, aq karakteristik pėr civilizimin bashkėkohės perėndimor, ėshtė i papranueshėm pėr krishterizmin, siē nuk ėshtė i pranueshėm as pėr islamin, por as pėr cilindo religjion tjetėr, pėr shkak se ai ėshtė joreligjioz nė vet qenien e tij.Prandaj, ėshtė deri nė fund qesharake t'i pėrshkruhen tė arriturat praktike tė civilizimit bashkėkohor perėndimor, efikasitetit tė pandehur tė mėsimeve krishtere. Krishterizmi shumė pak i ka kontribuar zhvillimit tė fuqishėm shkencor e material, nė tė cilėn civilizimi i sotėm i Perėndimit i tejkalon gjithė tė tjerėt.4Pėrkundrazi, ato tė arritura rrjedhin nga lufta e gjatė kundėr kishės krishtere dhe pikėpamjes sė saj nė jetė.
Gjatė shekujve tė gjatė, shpirti i Evropės ka qenė nėn presionin e sistemit religjioz, i cili ka personifikuar pėrbuzjen ndaj natyrės njerėzore. Ngjyra e asketizmit, e cila pėrshkon Ungjillin prej skaji nė skaj, kėrkesa qė nė mėnyrė pasive tė durohet e Keqja e bėrė dhe qė tė kthehet edhe "faqja tjetėr e fytyrės", nėnēmimi i seksit, si diē e themeluar nė rėnjen e Adamit e Evės dhe dėbimit tė tyre nga parajsa, "mėkati i parė" dhe shpagimi i tyre pėrmes kryqėzimit tė Krishtit-e gjithė kjo shpie kah shpjegimi i jetės njerėzore si shkallė jo pozitive, por gati si e keqe e detyrueshme - si pengesė "edukative" nė rrugėn e progresit shpirtėror. ثshtė e qartė se besimi i tillė nuk i jep pėrparėsi pėrpjekjeve tė vendosura, tė cilat i pėrkasin njohurive tė kėsaj bote dhe pėrmirėsimit tė kushteve tė jetesės nė te. Dhe, vėrtetė njė kohė tė gjatė intelekti i Evropės ka qenė i shtypur me atė pikpamje tė zymtė tė ekzistencės njerėzore. Gjatė kohės sė Mesjetės, kur Kisha ishte e plotfuqishme, Evropa nuk kishte vitalitet e as kurrfarė roli nė fushėn e hulumtimit shkencor. Ajo, madje kishte humbur ēdo lidhje reale me tė arriturat filozofike tė Romės dhe Greqisė, nga tė cilat dikur kishte rrjedhur kultura evropiane. Arsyeja e njeriut, disa herė ka protestuar, por Kisha gjithmonė rishtazi e frenonte. Historia e Mesjetės ėshtė e mbushur me luftėra tė hidhura ndėrmjet gjenive tė Evropės dhe shpirtit tė Kishės.
اlirimi i mendjes evropiane nga robėrimi intelektual, nė tė cilin e kishte nėnshtruar kisha Krishtere, ka ndodhur nė kohėn e Renesancės, e nė masė tė madhe ka qenė pasojė e impulseve kulturore dhe ideve, tė cilat gjatė disa shekujve Arabėt i kanė transmetuar nė Perėndim.
Tėrė atė, qė ishte mė e mira nė kulturėn e Greqisė sė lashtė dhe periudhėn e mėvonshme tė helenizmit, Arabėt sėrish e ringjallėn nė mėsimet e veta dhe e pėrparuan nė shekujt pas vendosjes sė Perandorisė sė hershme islame. Unė nuk them, se tė pėrvetėsuarit e mendimit helenistik ka qenė prej dobisė sė pakontestueshme Arabėve dhe muslimanėve pėrgjithsisht, pasi qė kjo as qė ka qenė. Por , pėrkundėr tė gjithave vėshtirėsive, tė cilat ajo kulturė e ringjallur helenistike ka mundur t'ua shkaktoj muslimanėve me tė futurit e nocioneve aristotelike dhe neoplatonike nė teologjinė islame dhe nė jurisprudencė, ajo pėrmes Arabėve ka ndikuar si stimulim i madh mendimit evropian. Mesjeta kishte shkretuar fuqitė prodhuese evropiane. Shkencat kishin stagnuar, mbretėronin bestytnitė, jeta shkencore ishte primitive dhe e pagdhendur, deri nė atė masė sa qė sot ėshtė vėshtirė pėr ta marrė me mend. Nė atė kohė ndikimi kulturor i botės islame - sė pari nėpėrmjet avanturės sė luftrave tė kryqėzatave nė lindje dhe tė arriturave tė shkėlqyeshme intelektuale tė Spanjės muslimane dhe Sicilisė nė perėndim, e mė vonė nėpėrmjet marrėdhėnive komerciale nė rritje, tė cilat i kishin vendosur republikat Gjenova dhe Venediku me lindjen e Afėrt - filloi tė troket nė dyert e mbyllura tė civilizimit evropian. Para syve tė verbėruar tė dijetarėve e mendimtarėve evropian u paraēit njė civilizim tjetėr - i rafinuar, progresiv plot gjallėri dhe nė posedim tė pasurive kulturore, tė cilat Evropa qė moti i kishte harruar.Ate qė e kanė bėrė Arabėt, ka qenė shumė mė tepėr se ringjallja e sėrishme e shkencave tė lashta greke. Ata kanė krijuar botė tė vete personale, shkencore, plotėsisht tė re dhe kanė hapur rrugė gjer atėherė tė panjohura tė hulumtimit dhe filozofisė. Tėrė kėtė ata ia kanė komunikuar botės perėndimore me kanale tė ndryshme, nuk ėshtė aspak e tepruar tė thuhet se koha bashkėkohėse shkencore, nė tė cilėn tani jetojmė, nuk ėshtė inaguruar nė qyetetet e Evropės krishtere, por nė qendrat islame siē janė p.sh: Damasku, Bagdadi, Kajroja, Kordoba, Nishapuri, Samarkandi. Efekti i atyre ndikimeve nė Evropė ka qenė kolosal. Me arritjen e civilizimit islam, nė nėnqiellin e Pėrendimit ėshtė paraqitur dritė e re intelektuale, e cila pėrshkoi me jetė tė freskėt dhe me etje pėr pėrparim. Pikėrisht, duke e ēmuar vlerėn e tij, historianėt evropian e quajnė atė periudhė tė ringjalljes me Renesansė - d. m. th."me lindje tė sėrishme". Ajo, vėrtetė, si e tillė ishte lindje e sėrishme e Evropės.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:38
vazhdimi...


Rrymimet pėrtrirėse, tė cilat kanė gufuar nga kultura islame, i mundėsuan mendjeve mė tė mira evropiane qė me forca tė reja, tė luftojnė kundėr epėrsisė shkatėrruese tė Kishės krishtere. Nė fillim kjo luftė ka patur dukje tė lėvizjeve reformatike, tė cilat gati njėkohėsisht, janė shfaqur nė vendet e ndryshme evropiane, me qėllim tė pėrshtatjes sė mėnyrės sė tė menduarit krishter kėrkesave tė reja jetėsore. Kėto lėvizje kanė qenė tė shėndosha nė mėnyrėn e tyre dhe sikur tė hasnin nė sukses tė vėrtetė shpirtėror, ato kanė mundur tė sjellin gjer te pajtimi i shkencės me idenė religjioze nė Evropė. Por, siē ndodhi, dėmi tė cilėn e shkaktoi Kisha mesjetare, ishte shtrirė pėrtej mase qė tė mund tė pėrmirėsohej me reformė tė thjeshtė, e cila aq mė tepėr, shpejt u degjenerua nė luftra politike ndėrmjet grupeve tė interesuara. Nė vend qė tė jetė njėmend i reformuar, krishetizmi vet qe i shtyrė nė qėndrim defanziv dhe gradualisht ishte i detyruar qė ta pėrvetėsojė tonin apologjetik. Kisha - si ajo katolike, ashtu edhe ajo protestante - nuk hoqi vėrtetė dorė, nga asnjėra prej akrobacioneve tė veta mentale, dogmave tė veta tė pakuptueshme, nga pėrbuzja e kėsaj bote, nga pėrkrahja e paskrupullt e pushtetit nė llogari tė masave tė shtypura tė njerėzimit; ajo vetėm ėshtė pėrpjekur qė t'i zvogėloj kėto dobėsi tė mėdha dhe t'i shpjegojė me ndihmėn e pohimeve boshe. Prandaj nuk ėshtė kurrfarė ēudie qė fuqia e idesė religjioze, gjatė decenieve e shekujve, tė jetė bėrė gjithnjė e mė e dobėt nė Evropė, gjithnjė derisa nė shekullin e tetėmbėdhjetė dominimi i Kishės nuk qe pėrfundimisht i shuar me revolucionin Francez dhe pasojave tė tia shoqėrore-politike nė vendet e tjera.
Nė atė kohė, edhe njė herė, ėshtė dukur se civilizimi i ri i pėrtėrirė, i ēliruar nga dora e vdekur e teologjisė skolastike tė mesjetės, sikur pati rastin e rritjes nė Evropė. Nė tė vėrtetė, nė fund tė shekullit 18 dhe nė fillim tė shekullit 19, hasim disa nga personalitetet mė tė mira dhe shpirtėrisht mė tė forta evropiane nė fushėn e filozofisė, artit, literaturės dhe shkencave. Por, kjo pikėpamje shpirtėrore, njėmend religjioze e jetės ka qenė dhe ka mbetur e pėrkufizuar vetėm nė disa individ. Masat e mėdha evropiane, pasi qė ishin tė mbyllura shumė kohe tė gjatė nė dogmat religjioze, e tė cilat nuk kanė patur kurrfarė lidhje me synimet natyrore tė njeriut, kur mė nė fund u kėputėn ata zingjirė, nuk kanė mundur ta gjejnė, dhe nuk e gjetėn rrugėn e tyre kah orientimi i vėrtetė religjioz.
Ndoshta faktori mė i rėndėsishėm intelektual, i cili e ka penguar ringjalljen religjioze tė Evropės, ka qenė koncepti i Isus Krishtit si “Djalė i Zotit”. Natyrisht, krishterėt e disponuar filozofikisht, kurrė nuk e morėn nė kuptimin bukval idenė mbi “tė birin e Zotit”; ata me kėtė kanė nėnkuptuar manifestimin e mėshirės sė Zotit nė formėn e njeriut. Por, fatkeqėsisht, nuk ka ēdonjėri shpirt me prirje filozofike. Pėr pjesėn mė tė madhe tė krishterėve, shprehja bir i Zotit ka patur dhe ka kuptim plotėsisht tė drejtėpėrdrejtė, edhe pse kėsaj gjithmonė i ka qenė bashkangjitur njėfarė theksi mistik. Pėr ta ideja " Krishti - Biri i Zotit" plotėsisht natyrshėm ka shpier kah ideja antropomorfike e Vet Zotit, i cili mori formėn e plakut shpirtmirė me mjekėrr tė bardhė e tė dendur; e ajo formė, e pėrjetuar me piktura tė panumėrta tė vlerės sė lartė artistike, ka mbetur e ngulitur nė shpirtin e nėnvetdijshėm tė Evropės. Nė kohėn kur dominonte ajo dogmė kishtare, nė Evropė nuk kishte prirje, qė tė vihet nė dyshim ai koncept i ēuditshėm. Por, kur njėherė kornizat intelektuale tė Mesjetės qenė tė thyera, njerėzit mendimtarė nė mesin e evropianėve nuk kanė mundur qė tė pajtohen me Zotin - Babėn e humanizuar; nga ana tjetėr, ai antropomorfizėm u bė faktor i parrėnueshėm nė konceptin popullarizues mbi Zotin. Pas periudhės sė arsimimit, mendimtarėt evropian instiktivisht janė tėrhequr pranė tė kuptuarit tė Zotit siē ishte i paraqitur nė mėsimet e Kishės; e pasiqė ai koncept ishte i vetmi, nė tė cilin ishin mėsuar, ata filluan qė ta refuzojnė edhe vet idenė mbi Zotin, e me kėtė, edhe vetė religjionin.
Krahas kėsaj, magjepsja e pėrparimit tė jashtėzakonshėm material filloi qė t'i orientoi njerėzit kah mėsimet e reja, ashtu qė kjo i kontriboi vakumit pasues religjioz tė Perėndimit. Nė atė vakum zhvillimi i civilizimit perėndimor mori kthesė tragjike - tragjike nga pikėpamja e secilit qė e konsideron religjionin si realitet mė tė fuqishėm nė jetėn njerėzore. I liruar prej robėrimit tė vet tė mėhershėm krishterizmit trinitaristik, shpirti bashkėkohės perėndimor i tejkaloi tė gjithė kufijtė dhe gradualisht u fortifikua nė antagonizėm tė vendosur ndaj cilėsdo formė tė kėrkesave shpirtėrore nė raport me njeriun. Nga frika e nėnvetėdijshme qė tė mos jetė pėrsėri e mposhtur nga forcat, tė cilat paraqesin tė drejtėn nė autoritet shpirtėror, Evropa u bė kampion i ēdo gjėje antireligjioze edhe nė parim edhe nė aksion. Ashtu ajo iu kthye trashėgimisė sė saj tė vjetėr romake.
Nuk mund tė na akuzojnė pėr pohimin se "superioteti" potencial i fesė krishtere ndaj besimeve tjera nuk ka qenė ajo qė i mundėsoi Perėndimit qė t'i realizon tė arriturat e veta shkėlqyese materiale; ngase ato tė arritura tė shkėlqyeshme janė tė pa pėrftyrueshme pa luftėn historike tė forcave intelektuale evropiane kundėr vet parimeve tė kishės krishtere: pikėpamja e saj e tanishme materialiste e jetės, hakmarrja e Evropės “shpirtėrore” krishtere, e cila ishte larguar prej tė vėrtetave tė natyrshme tė jetės. Nuk ėshtė nė suaza tė qėllimit tonė qė tė hyjmė mė thellėsisht nė marrėdhėniet ndėrmjet krishterizmit e civilizimit bashkėkohės perėndimor. Vetėm jam pėrpjekur t'i paraqes tri shkaqe, ndoshta shkaqet kryesore, pėrse ai civilizim ėshtė ashtu parimisht antireligjioz, nė pikėpamjet dhe metodat e veta: i pari ėshtė trashėgimi i civilizimit romak me qėndrimin e tij plotėsisht materialistik nė aspektin e jetės njerėzore dhe vlerės sė tij inherente; i dyti ėshtė, kryengritja e natyrės njerėzore kundėr pėrbuzjes krishtere tė kėsj bote dhe mbrapsjes sė nxitjeve natyrore dhe synimeve legjitime tė njeriut (nė kundėrshtim me aleancėn tradicionale tė Kishės me bartėsit e fuqisė politike e ekonomike dhe saksionimin tė gjakftohtė tė tij ēdo eksploatimi, tė cilėn bartėsit e fuqisė kanė mundur ta marrin me mend); dhe i fundit, tė konceptuarit antropomorfik tė Zotit. Ajo kryengritje kundėr religjionit ka qenė plotėsisht e suksesshme - aq e suksesshme sa qė sektet e ndryshme krishtere dhe kishat kanė qenė tė detyruara, qė gradualisht t'i pėrshtasin disa dogma tė veta kushteve tė ndryshuara shoqėrore e intelektuale tė Evropės. Nė vend qė tė ndikoj nė jetėn shoqėrore tė pjesėtarėve tė vet dhe qė ta modeloj ate, ēka edhe ėshtė obligim natyror i religjionit, krishterizmi u pajtua me rolin e konventės toleruese dhe mbulesės sė ndėrmarrjeve politike. Pėr masat ai tani ka vetėm kuptim formal, siē ka qenė rasti me zotėrat e Romės sė vjetėr, tė cilėve nuk u ėshtė lejuar e as qė ėshtė pandehur tė kenė ēfarėdo ndikimi real nė shoqėri. Padyshim, ka ende shumė individ nė Perėndim tė cilėt ndjejnė dhe mendojnė nė mėnyrė njėmend religjioze dhe bėjnė pėrpjekje tė pashpresa pėr t'i pajtuar besimet e veta me shpirtin e civilizimit tė vet; por ato janė vetėm raste tė veēanta. Perėndimori mesatar - qoftė ai demokrat apo fashist, kapitalist apo komunist, punėtor fizik apo intelektual - dinė vetėm pėr njė "religjion" pozitiv, e ai ėshtė tė adhuruarit e pėrparimit material, besimi se nuk ka cak tjetėr nė jetė, pėrveē qė pikėrisht kjo jetė tė bėhet vazhdimisht mė e lehtė, apo siē zakonisht thuhet, "e Pavarur nga Natyra". Tempujt e atij "religjioni" janė fabrikat gjigante, kinot, laboratoret kimike, sallat e vallėzimit, hidroelektranat; ndėrsa priftėrinjėt e tij janė bankierėt, inxhinierėt, yjet e filmit, magnatėt industrial, sportistėt kulminantė. Rezultat i pashmangshėm i asaj lakmie pėr fuqie e dėfrime,ėshtė krijimi i grupeve armiqėsore tė armatosura gjer nė dhėmbė dhe tė gatshėm qė ta shkatėrrojnė njėra tjetrėn sa herė qė tė kundėrshtohen interesat e tyre. Nė anėn kulturore, si rezultat ėshtė krijimi i tipit njerėzor, moraliteti i tė cilit ėshtė i kufizuar, vetėm nė ēėshtjet e dobisė praktie, e kriteriumi mė i lartė i tė mirės, e i sė keqes i ėshtė suksesi material. Nė transformimin e thellė gjatė tė cilit tani kalon jeta shoqėrore e Perėndimit, ai moral i ri utilitarist bėhet gjithnjė e mė shumė i dukshėm. Tė gjitha vlerat tė cilat kanė ndikim tė drejtėpėrdrejtė nė mirėqenien materiale tė shoqėrisė - si p.sh. efikasiteti teknik, patriotizmi, ndjenja e pėrkatėsisė nacionale etj., lartėsohen dhe shpesh nė mėnyrė absurde pėrdoren tek vlerėsimi i njerėzve; derisa virtytet, tė cilat deri vonė kanė qenė tė vlerėsuara nga pikėpamja thjeshtė etike, p.sh. dashuria birėrore apo besnikėria seksuale, shpejt e humbin rėndėsinė e vet pėr shkak se ato nuk i sjellin shoqėrisė dobinė e prekshme, materiale. Shekullin nė tė cilin, tė insistuarit nė lidhjet e forta familjare ka qenė vendimtar pėr mirėqenien e bashkėsisė apo farefisnisė, nė Perėndimin bashkėkohės, e mbrapsė shekulli i organizimit kolektiv nė suaza plotėsishtė mė tė gjėra. E nė shoqėrinė, e cila qenėsisht ėshtė teknologjike dhe e cila organizohet me hapa tė shpejtuar nė linja thjeshtė mekanike, sjellja e djalit ndaj babės nuk ėshtė prej rėndėsisė sė madhe shoqėrore, gjithnjė derisa sjellja e atyre personave tė jetė nė kufijtė e mirėsjelljes sė pėrgjithshme, tė cilėn e imponon shoqėria ndėrmjet anėtarėve tė vet. Prandaj, babai perėndimor gjithnjė e mė shumė e humb autoritetin nė raport me djalin e vet, dhe logjikisht, djali humb respektin ndaj babait. Marrėdhėniet e tyre reciproke dalėngadalė mbizotėrohen, bėhen postullate tė vjetėruara, tė shoqėrisė sė mekanizuar, e cila ka tendenca qė tė heq tė gjitha privilegjionet e njė individi nė raport me tjetrin dhe - nė zhvillimin logjik tė asaj ideje - poashtu privilegjionet brenda marrėdhėnieve familjare.

vazhdon....

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:39
vazhdimi...


Paralelisht me kėtė shkon edhe hudhja progresive e moralit "tė vjetėr" seksual. Besnikėria seksuale dhe disciplina, shpejt bėhen ēėshtje e tė kaluarės sė Perėndimit bashkėkohės, sepse ato kryesisht kanė qenė tė motivuara me etikė; ndėrsa pėrsiatjet etike nuk kanė kurrėfarė ndikimi tė prekshėm, tė drejtėpėrdrejtė nė mirėqenien materiale tė shoqėrisė. Dhe kėshtu, disciplina nė marrėdhėniet seksuale shpejt humb rėndėsinė e vet dhe zėvendėsohet me moralitet "tė ri", i cili proklamon lirinė e pakufizuar individuale tė trupit njerėzor. Nė tė ardhmen e afėrt kufizimi i vetėm seksual do tė jetė, nė rastin mė tė mirė, i nxjerrur nga shqyrtimet demografike e eugjenike.
Nuk ėshtė pa interes tė vėshtrohet, se si evolucioni i skicuar antropologjik ėshtė sjellur deri te kulminimi i vet logjik nė Rusinė Sovjetike, e cila nė planin kulturor nuk paraqet zhvillim qenėsisht tė ndryshėm nga pjesa tjetėr e botės perėndimore. Pėrkundrazi, duket se eksperimenti komunist ėshtė vetėm kulminacion dhe pėrmbushje e atyre tendencave pa dyshim antireligjioze, dhe pėrfundimisht antishpirtėrore tė civilizimit bashkėkohės perėndimor. Madje mund tė jetė qė antagonizmi i tanishėm ndėrmjet Perėndimit kapitalist e komunizmit, nė rrėnjen e vet, mund t'i pėrshkruhet vetėm hapave tė ndryshėm, me tė cilat kėto lėvizje, qenėsisht paralele, pėrparojnė kah caku i pėrbashkėt. Ngjajshmėria e tyre e brendshme, pa dyshim, do tė bėhet gjithnjė e mė shumė e theksuar nė ardhmėri: por madje edhe tani kjo ėshtė e dukshme nė tendencėn themelore si tė kapitalizmit perėndimorė, ashtu edhe tė komunizmit, qė tė nėnshtroj individualitetin shpirtėror tė njeriut dhe etikėn e tij, kėrkesave thjesht materiale tė makinerisė sė quajtur "shoqėri", nė tė cilėn individi ėshtė vetėm dhėmbėz nė rrotė.
Pėrfundimi i vetėm i mundshėm ėshtė, se civilizimi i kėtij lloji, duhet tė jetė helm vdekjeprues pėr cilėndo kulturė tė bazuar nė vlerat religjioze. Nė pyetjen tonė burimore, se a ėshtė e mundshme qė mėnyra islame e tė menduarit dhe tė jetuarit t’i pėrshtatet kėrkesave tė civilizimit perėndimor, dhe vice versa, duhet marrur pėrgjigjje negative. Nė islam, qėllimi i parė dhe kryesor ėshtė zhvillimi moral i qenies njerėzore; dhe sipas kėsaj pėrsiatja etike e shtynė atė thjesht, utilitaren. Nė civilizimin bashkėkohės perėndimor, pozita ėshtė pikėrisht e anasjelltė. Tė shqyrtuarit e dobisė materiale dominon mbi tė gjitha manifestacionet e aktivitetit njerėzor, ndėrsa etika dėbohet nė prapavijėn e errėt dhe dėnohet nė ekzistim tė thjesht teorik, pa fuqi qė sė pakti tė ndikoj nė bashkėsi. Nė rrethana tė tilla, tė flasėsh mbi etikėn, nuk ėshtė larg nga hipokrizia; prandaj mendimtarėt intelektualisht tė ndershėm bashkėkohės perėndimorė, subjektivishtė janė tė arsyetuar, nėse nė meditimet e veta mbi civilizimin perėndimor e menjanojnė ēdo aluzion nė etikėn mbinatyrore.Tek mė pak tė ndershmit - si dhe tek ata, tė cilėt nuk janė plotėsisht tė qėndrueshėm nė qėndrimet e veta morale-konceptin e etikės mbinatyrale e pėrjetojnė si ndonjė faktor iracional tė meditimit, ngjajshėm siē ėshtė matematicienti i detyruar tė operoj me numrat e caktuar "iracional", tė cilėt vetvetiu nuk paraqesin asgjė tė prekshme, por megjithatė janė tė nevojshėm pėr tejkalimin e zbraztirės sė imagjinatės, pranė pėrkufizimeve strukturore tė shpirtit njerėzor.
Qėndrimi i tillė i papėrcaktuar ndaj etikės, gjithsesi ėshtė i papajtueshėm me orientimin religjioz dhe sipas kėsaj, baza morale e civilizimit bashkėkohės perėndimor ėshtė e papajtueshme me islamin. E tėrė kjo asesi nuk pėrjashton mundėsinė qė muslimanėt tė pranojnė nga Perėndimi impulse tė caktuara nė fushėn e shkencave ekzakte e aplikative; por marrėdhėniet e tyre kulturore duhet tė fillojnė e tė pėrfundojnė nė atė pikė. Tė shkohet tutje e tė imitohet civilizimi perėndimor nė shpirtin e tij, nė mėnyrėn e tij tė jetės dhe organizimit tė tij shoqėror ėshtė e pamundur, e qė tė mos i ipet goditje fatale vet ekzistimit tė islamit si ndėrmarrje ideologjike. </SPAN>

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:40
Gjurmat e luftėrave krishtere

Plotėsisht, pavarur nga papajtueshmėria shpirtėrore, ekziston edhe njė shkak, pėrse muslimanėt duhet t'i shmangen imitimit tė civilizimit perėndimor; pėrvoja historike perėndimore thellė janė tė pėrshkruara me animozitet tė ēuditshėm ndaj islamit.
Deri diku, ajo ėshtė edhe trashėgim i antikės evropiane. Grekėt e Romakėt vetėm veten e kanė konsideruar "tė civilizuar", derisa e tėrė e huaja, e sidomos tėrė ata qė kanė jetuar nė lindje nga Mesdheu, kanė bartur etiketėn "barbarė dhe barbarizėm". Qė nga ajo kohė, Perėndimorėt besojnė se superioriteti i tyre racorė mbi pjesėn tjetėr tė njerėzimit ėshtė fakt; pėrbuzja pak apo mė tėpėr e theksuar, ndaj racave tė popujve joevropian - kjo ėshtė njėra prej vijave tė pėrhershme tė civilizimit perėndimor.
Megjithatė, gjithsesi se vetėm kjo nuk ėshtė e mjaftueshme pėr shpjegimin e ndjenjave tė tyre nė raport me islamin. Kėtu dhe vetėm kėtu, qėndrimi perėndimor nuk ėshtė vetėm indiferentizėm, siē ėshtė rasti me religjionet dhe kulturat tjera "tė huaja"; ai ėshtė averzion i mbjellur thellė dhe gati fanatik; e ai nuk ėshtė vetėm intelektual, por ka edhe ngjyrė intenzive emocionale. Perėndimi mundet tė mos i pranoj doktrinat budiste apo filozofitė hinduiste, por gjithmonė do tė ruan qėndrim tė drejtėpeshuar, tė matur shpirtėror nė raport me ato sisteme.
Mirėpo, posa t'i kthehet islamit, drejtėpeshimi trazohet dhe futet njėfarė paragjykimi emocional. Mezi pranė disa pėrjashtimeve, madje edhe orientalistėt mė tė shquar evropian janė pėrgjegjės pėr prezencėn joshkencore nė shkrimet e veta mbi islamin. Nė hulumtimet e tyre gati se ėshtė e dukshme se islami nuk mund tė trajtohet si subjekt i thjeshtė i hulumtimit shencor, por si i akuzuar para gjykatėsve tė vet. Disa nga ata orientalist, luajnė rolin e prokurorit publik, kėmbėngulės nė sigurimin e dėnimit; tė tjerėt janė sikur avokatėt, tė cilėt duke qenė se ėshtė personalisht i bindur nė fajin e klientit, mundet vetėm qė me gjakftohtėsi tė angazhohet pėr "rrethanat lehtėsuese". E tėrė kjo - teknika e tė nxjerrurit tė pėrfundimit dhe arumentimit, tė cilėn e kanė pėrvetėsuar shumica e orientalistėve, na pėrkujton, nė veprimet e atyre gjykatave famėkeqe tė Inkvizicionit, tė cilat i formoi kisha Katolike kundėr "heretikėve" nė mesjetė; dmth. ata mezi qė i hulumtojnė ndonjėherė faktet historike me mendje tė hapur, por gati nė ēdo rast tė veēant, fillojnė nga konkluzioni qysh mė parė i pėrvetėsuar, tė diktuar me paragjykime. Ata i zgjedhin dėshmitė, nė pėrputhje me nxjerrjen e pėrfundimit, gjer te i cili synojnė qė tė vijnė. Atje ku zgjedhja arbitrare e dėshmitarėve ėshtė e pamundur, ata kėpusin pjesė tė argumenteve tė dėshmitarėve nė dispozicion nga konteksti, apo i "interpretojnė" deklaratat e tyre nė frymėn e keqdashjes joshkencore, duke mos i dhėnė kurrfarė rėndėsie ekspozimit tė rastit tė anės tjetėr, d.m.th. tė vet muslimanėve.
Pasojė e veprimit tė tillė, ėshtė fotografia ēuditėrisht e shėmtuar e islamit, tė cilėn e hasim nė literaturėn orientaliste tė Perėndimit. Shėmtimi i tillė nuk ėshtė i kufizuar nė ndonjė vend tė veēantė; mund ta gjejmė nė Angli, Gjermani, Amerikė, Rusi, Francė, Itali e Holandė - shkurtazi, kudo qė orientalisti perėndimor ta drejton vėmendjen e tij nė islam. Duket sikur janė tė gudulisur me ndjenjėn e kėnaqėsisė smirėzezė, sa herė qė t'u ofrohet rasti - real apo i pėrfytyruar - pėr kriticizėm armiqėsor. E pasiqė orientalistėt e tillė nuk janė rasė e veēantė, por vetėm eksponente tė civilizimit tė vet dhe rrethit tė vet shoqėror, domosdo duhet tė vijmė deri te pėrfundimi se shpirti perėndimor, nė tėrėsi nga kjo, apo ajo arsye ėshtė i mbushur me paragjykime kundėr islamit si religjion e si kulturė5. Njė nga arsyet mund tė jetė pikėpamja antike, e cila ndanė tėrė botėn nė ''Evropian'' e ''Barbarė''; e arsyeja tjetėr, drejtpėrdrejtė e lidhur me islamin, nėse shikojmė, mund tė gjendet nė tė kaluarėn, e veqanarisht nė historinė e mesjetės.
Pėrplasja e parė e madhe ndėrmjet Evropės se bashkuar nga njėra anė, dhe islamit nga ana tjetėr, pra, luftrat e kryqėzatave, koincidoi me vet fillimin e civilizimit evropian. Nė atė kohė ky civilizim, ende nė aleancė me Kishėn, pikėrisht kishte filluar ta kėrkonte rrugėn e vet pas shekujve tė errėt, tė cilėt pasuan me rėnien e Romės. Literatura e tij, pikėrisht kalonte gjatė pranverės sė re tė lulėzuar. Arti ngadalė zgjohej nga letargjia e shkaktuar me dyndjet luftarake tė Gotėve, Hunėve e Avarėve. Evropa pikėrisht u rrit nga kushtet e vrazhdėta tė mesjetės sė hershme; sapo kishte arritur vetėdijen e re kulturore dhe pėrmes saj, ndieshmėrinė e shtuar. Mu nė atė periudhė jashtzakonisht kritike, luftėrat e kryqėzatave e sollėn nė kontakt armiqėsor me botėn islame. Padyshim, ka patur konflikte ndėrmjet muslimanėve e Evropianėve edhe para periudhės sė Kryqėzatave; pushtimet arabe tė Sicilisė e Spanjės dhe sulmet e tyre nė Francėn Jugore. Por ato luftėra kanė ndodhur para ardhjes sė vetėdijes sė re kulturore evropiane, prandaj, pėr kėtė shkak ata, nė kohėn e vet, tė paktėn nga pikėpamja evropiane, kanė patur shenjė tė ngjarjeve lokale dhe ende nuk ishin plotėsisht tė kuptuar nė rėndėsinė e vet tė plotė. Pikėrisht luftėrat e Kryqėzatave, para tė gjitha tjerave, kanė vendosur mbi qėndrimin evropian ndaj islamit pėr shumė shekuj, tė cilėt kanė pasuar. Kryqėzatat ishin vendimtare, pėr shkak se ranė nė periudhėn (tė thuash) e fėmijėrisė sė Evropės, periudhė kur tiparet e saja karakteristike pėr herė tė parė u afirmuan dhe ende ishin nė zhvillim. Sikur tek individėt, poashtu edhe tek popujt, mbresat e fuqishme nga fėmijėria e hershme qėndrojnė me vetėdije, apo nėnvetdije, gjatė tėrė jetės sė mėvonshme. Ato janė tė rrėnjosura aq thellė sa qė munden vetėm me vėshtirėsi tė madhe, dhe rrallė herė plotėsisht, tė shlyhen me pėrvojat intelektuale tė periudhės sė mėvonshme, periudhės mė tepėr reflektive e mė pak emocionale. Ashtu ishte edhe me luftėrat e Kryqėzatave. Ato kanė fabrikuar njė nga ndjenjat mė tė thella e mė tė qėndrueshme nė psikologjinė masovike tė Evropės. Entuziazmi universal, tė cilin ato e kanė nxitur nė kohėn e vet, nuk mund tė krahasohet me asgjė, qė Evropa ndonjėherė mė parė ka sprovuar, e edhe me diē qė ka ndodhur mė vonė. Vala e verbueshmėrisė kaloi pėrtej tėrė kontinentit, admirimi i vėrshoi, tė paktėn pėr njė kohė, pėrtej kufinjve ndėrmjet shteteve, kombeve e klasave. Pikėrisht atėherė, pėr herė tė parė nė histori, Evropa e pa veten si tėrėsi - ajo ishte tėrėsi kundėr botės islame. Pa u futur nė ekzagjerim tė pahijshėm mund tė themi se Evropa bashkėkohėse ėshtė e lindur nga fryma e luftėrave tė Kryqėzatave. Para asaj kohe kanė qenė Anglo - Saksonėt dhe Gjermanėt, Franēezėt e Normanėt, Italianėt e Danezėt; por gjatė kohės sė Kryqėzatave ėshtė krijuar koncepti i ri politik i ''krishterizmit'', ēėshtje e pėrbashkėt pėr tė gjithė popujt evropian, njėlloj (nė asnjė mėnyrė identik me konceptin e ''krishterizmit''): pikėrisht urrejtja ndaj islamit ishte shkaktare e kėtij fenomeni tė ri... ثshtė ironi e madhe e historisė, qė ky akt i parė i vetėdijes kolektive, tė themi kushtetuta intelektuale e botės pėrendimore, ėshtė e paraqitur pėr shkak tė impulseve tė pėrkrahura plotėsisht, e parezervė nga kisha Krishtere, derisa arritjet e shumta tė mėvonshme tė Perėndimit janė bėrė tė mundshme vetėm pėrmes revoltit kundėr gati ēdo gjėje, qė ka qenė e pėrhapur nga Kisha dhe pėr tė cilėn ėshtė pėrpjekur ajo.

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:41
vazhdimi...


Ka qenė ai shtjellim tragjik i ngjarjeve, si nga pikėpamja e kishės Krishtere, ashtu edhe nga pikėpamja e islamit. Tragjik pėr Kishėn, pėr shkak se pas fillimit aq habitės, e humbi ndikimin mbi intelektet e Evropės. Ndėrsa tragjikė pėr islamin, pėr shkak se ka qenė i detyruar tė pėrballoj zjarrin e luftrave tė Kryqėzatave, nė shumė forma e pretekste, gjatė shekujve tė gjatė, tė cilėt pasuan.
Nga mizoritė e pashprehura, shkatėrrimet e poshtrimet, tė cilat kreshnikėt religjioz tė kryqit ia shkaktuan vendeve islame, mbiu fara helmuese, animoziteti shumėvjeqarė, i cili qė nga atėherė i nxiu marrėdhėniet ndėrmjet Lindjes e Perėndimit. Pėrndryshe, nuk ka pasur kurrfarė domosdoshmėrie inherente pėr ndjenjė tė tillė. Edhepse civilizimi i islamit dhe i Pėrendimit dallohen nė parimet e veta shpirtėrore dhe nė caqet e veta shoqėrore, padyshim se ato do tė ishin nė gjendje ta tolerojnė njėra-tjetrėn dhe tė jetojnė paralelisht nė marrėdhėnie miqėsore. Mundėsia e tillė ka qenė e dhėnė jo vetėm nė teori por edhe nė realitet. Nė anėn muslimane gjithėmonė ka ekzistuar dėshira e sinqertė pėr tolerim e respektim reciprok. Kur halifa Harunirr-Rrashidi e dėrgoi ambasadorin e tij tek perandori Karli i Madh, ai kryesisht ka qenė i nxitur me atė dėshirė, e jo me dėshirė qė materialisht ta shfrytėzoj miqėsinė me Franēezėt.Evropa nė atė kohė ka qenė mjaft primitive nė aspektin kulturor pėr ta vlerėsuar atė politikė, nė kuptimin e saj tė plotė, por gjithsesi nuk ka shfaqur jo afrueshmėri ndaj saj. Por mė vonė, befas nė horizont u paraqitėn luftėrat e Kryqėzatave dhe i rrėnuan marrėdhėniet ndėrmjet islamit e perėndimit. Jo nga shkaku se kanė pasur kuptimin luftė; ngase tanimė janė pėrjetuar tepėr luftėra nė mes tė popujve, e pastaj janė harruar gjatė historisė njerėzore, dhe aq shumė armiqėsi janė shndėrruar nė miqėsi. Por, e keqja e shkaktuar nga luftėrat e Kryqėzatave, nuk ka qenė e kufizuar nė pėrplasjen e armėve; ajo, para sė gjithash, ka qenė e keqe intelektuale. Ajo ėshtė pėrbėrė nė helmimin e shpirtit evropian kundėr botės muslimane si tėrėsi, pėrmes prezentimit qėllimisht tė shtrembėruar, tė pėrkrahur nga ana e Kishės,tė mėimeve e idealeve tė islamit. Pikėrishtė nė kohėn e luftėrave tė Kryqėzatave, ka hyrė nė shpirtin e Evropės, mendim absurd mbi islamin, si religjion i sensualizmit tė pagdhendur e i dhunės brutale, i formalizmit, nė vend tė pastrimit tė zemrės, hyri mendimi i tillė pėr tė mbetur atje pėr njė kohė tė gjatė.
Fara e urrejtjes ka qenė e mbjellur. Entuziazmi i luftėrave tė Kryqėzatave sė shpejti ka patur pasojat e veta edhe gjetiu nė Evropė; ai i trimėroi krishterėt e Spanjės qė tė luftojnė pėr kthimin e asaj toke qė gjendej nėn ''Zgjedhėn e paganėve''. Rrėnimi i Spanjės muslimane ka zgjatur me shekuj. Por mu pėr shkak tė zgjatjes sė tepėrt tė kėsaj lufte, ndjenja antiislame nė Evropė ėshtė thelluar dhe rritur gjer nė pėrhershmėri. Ajo rezultoi me shfarosjen e elementit musliman nė Spanjė, pas pėrndjekjes sė pamėshirshme e sistematike; e ajo fitore jehoi me kremtime nė mbarė Evropėn - ndonėse pasojė e saj ka qenė shkatėrrimi i kulturės sė shkėlqyer dhe zėvendėsimi i saj me paditurinė dhe pagdhendshmėrinė mesjetare.
Por madje edhe para se pjesa e fundit e Spanjės muslimane, Mbretėria e Granadės, pėrsėri t’i jetė bashkangjitur Spanjės krishtere, nė vitin 1492, ngjarja e tretė me rėndėsi tė madhe i prishi marrėdhėniet ndėrmjet botės perėndimore e botės islame: rėnja e Konstantinopolit nė duart turke. Nė sytė e Evropės, Perandoria Bizantine ende kishte ruajtur diē nga shkėlqimi i vjetėr grek e romak dhe ėshtė konsideruar si bedemi i Evropės kundėr ''barbarėve'' nga Azia. Me rėnjen e saj pėrfundimtare, dera e Evropės i qe hapur vėrshimit muslimanė. Nė shekujt luftarak tė cilėt pasuan, armiqėsia e Evropės kundėr islamit u bė ēėshtje jo vetėm e rėndėsisė kulturore, por edhe asaj politike, e kjo i kontriboi intenzitetit tė saj.
Krahas gjithė kėsaj, Evropa kishte dobi tė konsiderueshme nga ato luftėra. Renesanca, ajo ringjallje e sėrishme e artit dhe shkencės evropiane, pranė huazimeve tė konsideruara nga burimet islame, mė sė shumti arabe, me tė madhe ka qenė pasojė e kontakteve materiale ndėrmjet Lindjes dhe Perėndimit. Evropa me atė ka fituar nė fushėn e kulturės, shumė mė tepėr sesa qė bota islame ka fituar ndonjėherė, por ajo nuk e ka pranuar kėtė obligim tė pėrjetshėm ndaj muslimanėve, bile me zvoglimin e urrejtjes sė saj tė vjetėr ndaj islamit. Pėrkundrazi, ajo urrejtje me kohė ėshtė rritur dhe ngurosur nė shprehi. Ajo i ka verbėruar ndjenjat e popullit, sa herė qė ėshtė pėrmendur emri musliman, ajo nuk ka hyrė nė fushėn e proverbave popullore, ajo ėshtė ngulitur nė tė gjitha ndryshimet kulturore. Erdhi koha e Reformės kur pėrqarjet religjioze e ndanė Evropėn, ndėrsa sektet me armė nė dorė u ngritėn njėra kundėr tjetrės; por urrejtja ndaj islamit iu ishte tė gjithėve e njejtė. Erdhi koha kur nė Evropė ndjenja religjioze filloi tė zbehet. Por urrejtja ndaj islamit mbeti. Fakti mė karakteristik ėshtė se filozofi i madh franēez Vataire, i cili ka qenė njėri nga armiqtė mė tė ashpėr tė Kishės nė shekullin e tetėmbėdhjetė, njėkohėsisht ka qenė edhe urrejtės fanatik i islamit dhe Pejgamberit tė Zotit. Disa decenie mė vonė erdhi koha kur shkencėtarėt nė Perėndim filluan t'i studiojnė kulturat e huaja dhe t'iu afrohen me simpati; por nė rastin e islamit averzioni tradicional gati gjithmonė do tė futej, si paragjykim iracional nė hulumtimet e tyre shkencore, ndėrsa jazi (hendeku) kulturor, tė cilin pėr fat tė keq, e kishte vendosur historia ndėrmjet Evropės e botės islame, mbeti i pakapėrcyeshėm. Pėrbuzja ndaj islamit u bė pjesė pėrbėrėse e tė menduarit evropian. ثshtė e vėrtetė se orientalistėt e parė, nė kohėn bashkėkohėse kanė qenė misonarėt krishterė, tė cilėt punonin nė vende muslimane, ashtu qė pamjet e shėmtuara, tė cilat ata i kanė pėrshkruar mbi mėsimet dhe historinė islame - kanė qenė tė paramenduara qė tė ndikojnė tek Evropianėt nė qėndrimin e tyre ndaj ''paganėve''; ky shtrembėrim i shpirtit vazhdon madje edhe tani, kur shkencat e orientalizmit kaherė janė emancipuar nga ndikimet misionare dhe mė nuk janė tė udhėhequra me zjarrin religjioz si pretekst.Paragjykimi i tyre kundėr islamit, thjeshtinstikti atavik, idiosinkracia (veēori e tė reaguarit tė individėve nė mbresat dhe ngacmimet, njė lloj neverie ndaj diēkaje ), i cili bazohet nė pėrshtypjet, tė cilat luftėrat e Kryqėzatave, me tė gjitha pasojat e veta, kanė shkaktuar nė shpirtin e Evropės sė hershme6.
Lehtė mund tė shtrohet pyetja: si ka ndodhur qė njė padisponim, aq i vjetėr relegjioz nga prejardhja e vet dhe pėr shkak tė dominimit tė kishės Krishtere e mundshme nė kohėn e vet, ende tė vazhdoj nė Perėndim nė kohėn, kur ndjenja religjioze pa dyshim ėshtė nė shkallė tė ultė? Pėr psikologėt bashkėkohor, fenomenet e tilla, nė dukje kontradiktore, nuk janė fare tė ēuditshme. Ai e di se ndonjė person mundet plotėsisht t'i humb besimet religjioze, tė cilat iu kanė dhėnė nė fėmijėrinė e tij, derisa ndonjė paragjykim i veēant, burimisht lidhur me atė besim tani tė hudhur, ende mbetet nė fuqi dhe i kundėrshton ēdo shpjegimi racional gjatė tėrė jetės sė atij personi. I tillė ėshtė rasti me qėndrimin perėndimor ndaj islamit. Edhe pse ndjenja religjioze, e cila ka qenė nė rėnjen e padisponimit antiislam, nė ndėrkohė ėshtė tėrhequr pranė pikpamjes ekspresive materialistike nė jetė, ai padisponim i vjetėr mbetet si faktor i nėnvetėdijshėm nė shpirtin e njeriut pėrendimor. Natyrisht, shkalla e intenzitetit tė tij ndryshon nė ēdo rast individual, por ekzistimi i tij nuk mund tė vėhet nė dyshim. Fryma e luftėrave tė Kryqėzatave - gjithsesi, nė formė shumė tė dobėsuar - ende rri pezull mbi Perėndimin dhe ndikon nė qėndrimin e tij ndaj botės muslimane dhe ndaj tė gjitha ēėshtjeve islame.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:41
vazhdimi...

Nė qarqet muslimane shpesh dėgjojmė thėnjen, se urrejtja perėndimore e islamit, e shkaktuar me ato konflikte tė ashpra nė tė kaluarėn, gradualisht zhduket nė kohėn tonė. Madje pohohet se Perėndimi tregon shenjat e disponimit ndaj islamit, si mėsim religjioz e shoqėror, e shumė muslimanė plotėsisht me seriozitet besojnė se do tė pason konvertimi masovik i Evropianėve dhe Amerikanėve. Ky besim, vetvetiu nuk ėshtė i pakuptuar pėr ne, tė cilėt mendojmė se nga tė gjitha sistemet religjioze vetėm Islami i pėrgjigjet nevojave tė vėrteta dhe mundėsive inherente tė natyrės njerėzore dhe sipas kėsaj, kėrkesave tė vėrteta tė shoqėrisė njerėzore. Aq mė tepėr, Pejgamberi ynė na ka thėnė se pėrfundimisht i tėrė njerėzimi do ta pranoj islamin. Por, fatkeqėsisht, nuk ka as shenja mė tė vogla se kjo do tė mund tė ndodhte nė ardhėmėrinė e pėrfytyruar. Sa i pėrket civilizimit perėndimor, kthimi kah islami do tė mund tė ndodhte pas vargut tė kataklizmave tė tmerrshme shoqėrore, tė cilat do ta tronditin vetėkėnaqėsinė e tanishme tė Perėndimit dhe tė do tė ndryshonin mentalitetin e tij aq themelisht, saqė do ta bėnin tė pėrshtatshėm dhe tė gatshėm qė tė pranoj shpjegimin religjioz tė jetės. Sot, bota perėndimore ėshtė plotėsisht e humbur nė adhurimin e tė arriturave tė veta materiale dhe nė tė besuarit se ai komfor, dhe vetėm komfori, ėshtė caku tė cilit vlen t'i synohet. Materializmi i tij, tė refuzuarit e tij tė orientimit tė idesė religjioze, padyshim se ėshtė duke u forcuar e jo duke u dobėsuar, siē do tė dėshironin qė tė besojmė disa vėshtrues optimist muslimanė.
ثshtė thėnė se shkenca bashkėkohore ka filluar tė pranoj ekzistimin e fuqisė krijuese, mbrapa rregullimit tė dukshėm tė Natyrės; e kjo ėshtė, thojnė ata optimistė, agimi i vetėdijes sė re religjioze nė botėn perėndimore. Por ky supozim vetėm zbulon tė kuptuarit e gabuar tė mendimit shkencor perėndimor. Asnjė shkencėtar serioz nuk mundet, e as qė dikush do tė mundte, ta pėrgėnjeshtroj autencitetin se gjithėsia, sipas pikėnisjes sė saj ėshtė pasojė e njė tė vetmit shkak dinamik. Mirėpo, ēėshtja ėshtė dhe gjithėmonė ka qenė, veēoria tė cilėn mundemi t'ia pėrshkruajmė atij ''shkaku''. Tė gjitha sistemet mbinatyrore religjioze pohojnė se ajo ėshtė fuqi, e cila posedon vetėdijen dhe intelegjencėn absolute. Fuqi,e cila krijon dhe sundon me gjithsinė, sipas planit dhe qėllimit tė caktuar, e qė vet nuk ėshtė e pėrkufizuar me kurrfarė ligji, me njė fjalė, ai ėshtė Zoti. Por, shkenca bashkėkohore si e tillė, as nuk ėshtė e gatshme, e as e disponuar tė shkoj aq larg (me tė vėrtetė, kjo nuk ėshtė fushė e shkencės), dhe e lenė ēėshtjen e vetėdijes dhe pavarsisė - me fjalė tjera, hyjnisė - kėsaj fuqie krijuese plotėsisht tė hapur. Qėndrimi e tij ėshtė gati i ngjashėm me kėtė: ''Ajo mund tė jetė, por unė nuk di dhe nuk kam mjete shkencore qė ta marrė vesh atė''. Nė ardhmėri ndoshta kjo filozofi mund tė zhvillohet nė ndonjė lloj agnosticizmi panteist, nė tė cilėn shpirti e materia, qėllimi e ekzistimi, krijuesi e krijimi, janė tė njejta. Vėshtirė ėshtė tė pranohet qė besimi i tillė do tė mund tė konsiderohet si hap kah tė konceptuarit pozitiv islam tė Zotit; sepse kjo nuk ėshtė ndarje me materializmin, por thjesht ngritje e saj nė nivel mė tė lartė, e mė tė rafinuar intelektual.
Nė tė vėretė, Perėndimi kurrė nuk ka qenė mė larg nga islami sesa qė ėshtė sot . Armiqėsia e tij aktive ndaj fesė sonė mund tė jetė nė rėnje; kjo, megjithatė nuk ėshtė pėr shkak tė kuptuarit tė mėsimeve islame, por pėr shkak tė dobėsisė nė rritje dhe dezintegrimit tė botės islame. Dikur Evropa i ėshtė frikėsuar islamit, dhe ajo frikė e ka shtrėnguar qė tė merrė qėndrim armiqėsor ndaj ēdo gjėje qė ka patur tingėllim islam, madje edhe nė ēėshtjet thjesht spirituale e shoqėrore. Por nė kohėn kur islami tani mė ka humbur njė pjesė tė rėndėsisė sė vet si faktor i kundėrshtuar interesave politike evropiane, plotėsisht ėshtė e natyrshme qė krahas frikės sė zvogėluar, Perėndimi poashtu humb diē nga intenziteti burimor tė ndjenjave tė veta antiislame. Nėse ato janė bėrė mė pak tė shprehura e aktive, kjo nuk na jep tė drejtė nė konkluzion se Perėndimi “ėshtė bėrė mė i afėrt ''islamit: kjo vetėm tregon nė rritjen e indiferencės sė tij ndaj islamit7.
Nė asnjė mėnyrė civilizimi perėndimor nuk e ka ndryshuar qėndrimin e vet tė ēuditshėm mental. Ai tani ėshtė po aq i fuqishėm, sa ka qenė edhe mė parė, e kundėrshton konceptin religjioz tė jetės; dhe siē thash mė parė, nuk ka dėshmi tė bindshme se ndryshim i tillė do tė ndodhė nė tė ardhmen e afėrt. Ekzistimi i misionarėve islam nė Perėndim dhe fakti qė disa Evropian dhe Amerikan e kanė pėrqafuar islamin (nė rastet e shumta pa tė kuptuarit e plotė tė mėsimeve tė tij), nuk ėshtė kurrfarė argumenti. Nė periudhėn, nė tė cilėn materializmi kudo triumfon, plotėsisht ėshtė e natyrshme qė disa individ aty - kėtu, tė cilėt kanė ndonjė pėrmallim pėr ringjalljen shpirtėrore, me lakmi tė madhe dėgjojnė cilindo besim tė themeluar nė tė konceptuarit religjioz. Nė kėtė aspekt misonet muslimane nuk janė tė vetmet ne Perėndim. Ka shumė sekte mistike krishtere me tendenca ''revivalistike'', ekziston lėvizja mjaft e fortė teozofike, ka tempuj e misione budiste dhe konvertues nė qytetet e ndryshme evropiane e amerikane. Duke pėrdorur argumente plotėsisht tė njejta, tė cilat i pėrdorin misionet muslimane, ato misione budiste do tė mund tė pohonin (dhe vėrtetė pohojnė) se Evropa po ''i afrohet'' budizmit. Pohimi i tillė nė tė dy rastet ėshtė qesharak. Konvertimi i disa individėve nė budizėm apo nė islam, aspak nuk dėshmon qė cilado nga ato besime vėrtetė ka filluar tė ndikoj nė jetėn perėndimore nė ēfarėdo mase tė kosiderueshme. Madje mund tė shkohet mė tutje, e tė thuhet qė asnjėra nga ato misone nuk kanė qenė nė gjendje tė zgjojmė mė tepėr nga kureshtja e pėrmbajtur, dhe ato kryesisht pėr shkak tė joshjes, tė cilėn ndonjė besim ''ekzotik'' e shkakton nė shpirtin e njerėzve me prirje romantike. Padyshim se ka disa pėrjashtime tė rėndėsishme dhe disa nga konvertuesit e rinjė janė gjurmues serioz pėr tė vėrtetėn; por pėrjashtimet nuk mjaftojnė qė tė ndryshohet aspekti i ndonjė civilizimi. Nga ana tjetėr, nėse krahasojmė numrin e atyre konvertimeve tė veēanta me numrin e pėrendimorėve, tė cilėt pėrditė ngasin kah besimet thjesht materialiste, siē ėshtė marksizmi, jemi nė gjendje qė mė tė drejtė ta vlersojmė trendin e vėrtetė tė civilizimit bashkėkohės perėndimor. Mund tė jetė, siē kam theksuar mė parė, qė trazirat shoqėrore ekonomike nė rritje, e ka mundėsi edhe luftėrat botėrore, tė pėrmasave gjer tani tė panjohura dhe terrorit shkencor, tė sjellin vetbindjen materialistike tė civilizimit perėndimor nė mėnyrė tė lemerishme ad absurdum, e qė populli i tij pėrsėri tė filloj me pėrulje e me seriozitet tė pretendoj kah tė vėrtetat shpirtėrore; atėherė tė predikuarit e suksesshėm tė islamit nė Perėndim do tė mund tė bėhej real. Por ndryshimi i tillė, ende ėshtė i fshehur mbrapa horizonteve tė ardhmėrisė. Prandaj ėshtė i rrezikshėm, optimizmi vetmashtrues pėr muslimanėt tė flitet mbi ndikimet islame sikur janė nė rrugė qė ta pushtojnė shpirtin e Perėndimit. Tė folurit e tillė, pėrnjėmend, ėshtė vetėm ''besim i vjetėr mahdijevistik'' nėn maskėn ''racionaliste'' - besim nė fuqinė, e cila befasisht do tė paraqitej dhe e cila do tė bėnte qė struktura e shkarė e shoqėrisė muslimane tė triumfoj nė tokė. Ky besim ėshtė serioz, pėr shkak se ėshtė i kėndshėm e i lehtė, ndėrsa pretendon tė na largojė nga fakti se qytetėrisht jemi askund, derisa ndikimet perėndimore sot janė mė tė fuqishme se kurrė mė parė nė botėn muslimane; se ne flejmė derisa ato ndikime minojnė dhe kudo shkatrrojnė shoqėrinė islame. Me e dėshiruar ekspanzionin e islamit ėshtė njė ēėshtje, por me ushqyer shpresėn e rrejshme nė atė dėshirė ėshtė ēėshtje tjetėr. </SPAN>

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:43
Mbi arsimimin

Gjithnjė derisa muslimanėt shikojnė nė civilizmin perėndimor si fuqi tė vetme e cila do tė mund tė regjeneronte shoqėrinė e tyre vetiake tė amulluar, ata e rrėnojnė vetėbesimin e tyre dhe tėrthorazi e pėrkrahin pohimin perėndimor se islami ėshtė ''fuqi e harxhuar''.
Nė kapitujt e mėparshėm kam dhėnė arsyet pėr mendimin tim se islami dhe civilizimi perėndimor, duke qenė se janė tė ngritur nė koncepcione diametralisht tė kundėrta tė jetės, nuk janė kompatibil nė shpirt. Kur ėshtė ashtu, atėherė, si do tė mund tė presim, qė arsimimi i rinisė muslimane sipas modeleve perėndimore, arsimimi i bazuar plotėsishtė nė pėrvojat kulturore perėndimore ka mundur tė mbetet i lirė nga ndikimet antiislame?
Kjo nuk ėshtė e arsyeshme tė pritet. Pėrveē nė raste tė rralla, ku shpirti jashtėzakonisht briliant, mund tė triumfojė mbi ēėshtjet arsimore, arsimi perėndimor i rinisė muslimane pashmangshėm e minon vullnetin e saj qė tė besoj nė porosinė e Pejgamberit a.s., dėshirėn e saj qė tė konsidrohet pėrfaqsues i civilizimit fetarisht tė motivuar islam. Nuk mund tė ketė kurrėfarė dyshimi se besimi religjioz shpejt e humb pozitėn nė mesin e ''intelegjencės'' sonė, e cila iu ka adaptuar vlerave perėndimore. Natyrisht, kjo nuk implicon se islami e ka ruajtur integritetin e vet si religjion praktik nė mesin e shtresave tė paarsimuara tė shoqėrisė; por gjithmonė, atje pėrgjithėsisht gjejmė pėrgjigjje shumė mė tė madhe sentimentale, thirrjes islame - nė mėnyrė primitive siē e kuptojnė ata - sesa nė mesin e ''intelegjencės'' mė tepėr tė perėndimizuar. Shpjegimi i kėtij tjetėrsimi nuk ėshtė nė atė, se shkenca perėndimore, me tė cilėn janė ushqyer iu ka ofruar ēfarėdo argumenti tė arsyeshėm kundėr tė vėrtetės sė mėsimeve tona fetare, por nė atė, se atmosfera intelektuale e shoqėrisė bashkėkohėse perėndimore ėshtė aq fort antireligjioze, sa qė ajo vėhet si barrė e rėndė nė mundėsitė e brendshme religjioze tė gjeneratės sė re muslimane. Tė besuarit dhe tė mosbesuarit religjioz, shumė rrallė ėshtė vetėm ēėshtje e argumenteve. Nė disa raste njėra apo tjetra predominon mbi intuitėn, apo tė themi, mbi mendjeprehtėsinė; por ajo mė sė shumti i njoftohet njeriut pėrmes rrethit tė tij kulturor. Tė pėrfytyrojmė nė ndonjė fėmijė, i cili sistematikish edukohet nga ditėt mė tė hershme duke dėgjuar tonet muzikore tė ekzekutuara pėrkryer. Veshi i tij mėsohet qė ta dalloj tonin, ritmin e harmonisė; nė jetėn e tij tė mėvonshme, ai do tė jetė nė gjendje, nėse jo tė prodhoj apo tė ekzekutoj, bile ta kuptojė muzikėn mė tė rėndė. Por fėmiu, i cili gjatė tėrė jetės sė tij tė hershme, kurrė nuk ka dėgjuar diē tė ngjashme muzikės, mė vonė vėshtirė do t'i vlerson madje edhe elementet e saja. I njejtė ėshtė rasti me asociacionet religjioze. Sikur qė ka persona, tė cilėve natyra plotėsisht iu ka lėnė mangu ''veshin'' pėr muzikė, ngjashėm - ndoshta por jo me siguri - ka persona, tė cilėt janė plotėsisht ''tė shurdhėt'' pėr zėrin e fesė. Por, pėr pjesėn mė tė madhe tė qenieve normale njerzore, alternativa ndėrmjet besimeve religjioze e mosbesimit vendoset nė atmosferėn, nė tė cilėn edukohet. Prandaj Pejgamberi a.s. ka thėnė: ''اdo fėmijė lind nė pastėrtinė burimore, kurse prindėrit e tij bėjnė nga ai ''Qifut'', ''Krishter'', apo ''Zaratuistė''. (Sahihul - Buhari)8
Shprehja ''prindėrit'', epėrdorur nė hadithin e sipėrm, logjikisht mund tė zgjerohet nė rrethin mė tė pėrgjithshėm, jetėn familiare, shkollėn, shoqėrinė etj., me tė cilin ėshtė i pėrcaktuar zhvillimi i hershėm i fėmiut. Nuk mund tė mohohet se nė gjendjen e tanishme tė dekadencės, atmosfera fetare nė shumė shtėpi muslimane ėshtė e tipit aq tė ulėt dhe intelektualisht tė degraduar, sa qė tek rinia nė rritje mund tė shkaktoj nxitjen e parė qė t'ia kthejnė shpinėn fesė. Kjo mund tė jetė kėshtu, por nė rast tė arsimimit tė muslimanėve tė rinj sipas shembujve perėndimor, efekti jo vetėm se mund tė jetė, por me siguri do tė jetė qėndrim antireligjioz nė jetėn e mėvonshme.
Kėtu vėhet pyetje e madhe: ēfarė duhet tė jetė qėndrimi i jonė ndaj arsimimit bashkėkohor?
Protesti kundėr arsimimit perėndimor tė muslimanit, asesi nuk don tė thotė se islami si i tillė ėshtė kundėrshtar i arsimit. Ky pohim i kundėrshtarėve tonė nuk ka bazė as teologjike, e as historike. Kur'ani ėshtė plot nxitje nė mėsime:
''qė tė bėheni mė tė menēur'', ''qė tė mund tė mendoni'', ''qė tė mund tė dini''!
Nė fillim tė librit tė shenjtė ėshtė thėnė:
"Dhe ia mėsoi Ademit tė gjithė emrat" (kaptina 2:31)
si dhe ajetet nė vazhdim, tregojnė se njeriu pėr shkak tė diturisė sė dhėnė nga Zoti pėr ata "emra", nė njėfarė kuptimi, madje ia kalon melekėve. "Emrat" janė shprehje simbolike pėr aftėsinė e tė definuarit tė nocioneve, aftėsinė e tė menduarit tė artikuluar, e cila ėshtė karakteristikė e qenies njerėzore dhe e cila i mundėson, sipas fjalėve tė Kur'anit, tė jetė mėkėmbės i Zotit nė tokė. E qė tė menduarit e vet ta bėnė tė sistematizuar, njeriu duhet tė mėsojė, prandaj Pejgamberi a.s. ka thėnė: "Tė kėrkuarit e diturisė ėshtė obligim i shenjtė (fard) i ēdo muslimani dhe ēdo muslimaneje" (Ibni Maxhe). Dhe: "اdo njeri, i cili ėshtė nė rrugėn e kėrkimit tė diturisė, Zoti do t'ia lehtėson rrugėn pėr nė Xhennet" (Sahihul-Muslim).Dhe: "Pėrparėsia e njeriut tė ditur ndaj atij qė nuk ka dituri, ėshtė sikur pėrparsia e hėnės sė plotė ndaj tė gjithė yjeve tjerė". (Ahmed ibn Hanbel, Tirmidhiu, Ebu Davudi, Ibni Maxhe, Ed-Darimi).
Por, madje nuk ėshtė as e nevojshme tė pėrmenden ajetet e Kur'anit apo thėnje e Pejgamberit nė mbrojtjen e qėndrimit islam ndaj arsimimit. Historia pa kurrfarė mundėsie tė dyshimit dėshmon se asnjė religjion kurrė nuk i ka dhėnė nxitje pėrparimit shkencor tė krahasueshėm me nxitjen, tė cilėn i ka dhėnė islami. Inkurajimi, tė cilin arsimimi dhe hulumtimi shkencorė ka marrė nga feja islame, ka rezultuar me arritjet e shkėlqyera kulturore nė kohėn e Emevitėve dhe Abasitėve, gjatė sundimit arab nė Sicili e nė Spanjė. Kėtė nuk e pėrmenda, qė tė mund tė lavdėrohemi me ato pėrkujtime tė famshme nga kohėt, kur bota islame e ka braktisur traditėn e vet pėrsonale dhe u shndėrrua nė verbėri shpirtėrore e varfėri intelektuale. Nė mjerimin tonė tė tanishėm nuk kemi tė drejtė tė lavdėrohemi me famėn e dikurshme. Por, ne duhet tė kuptojmė se neglizhenca e muslimanėve, e jo ndonjė e metė e mėsimit islam, e ka shkaktuar dekadencėn tonė tė tanishme. Islami kurrė nuk ka qenė pengesė e progresit dhe shkencės. Ai i ēmon aktivitetet intelektuale tė njeriut gjer nė atė shkallė sa qė e vė mbi melaike. Asnjė religjion tjetėr, kurrė nuk ka shkuar aq larg nė konfirmimin e dominimit tė mendjes dhe sipas kėsaj, mėsimit, mbi tė gjitha manifestimet tjera tė jetės njerėzore. Poqėse orientohemi sipas parimeve tė kėsaj feje, nuk mund as tė mendojmė nė eliminimin e arsimit bashkėkohės nga jeta jonė. Ne duhet ta kemi vullnetin pėr arsimim e pėrparim, qė tė bėhemi shkenctarisht e ekonomikisht tė frytshėm, siē janė popujt perėndimor. Por muslimanėt nuk guxojnė tė dėshirojnė, qė tė shikojnė me sy perėndimor, tė mendojnė me modelet perėndimore tė ideve; ata nuk guxojnė tė lakmojnė, nėse duan tė mbesin muslimanė, ta zėvendsojnė civilizimin shpirtėror tė islamit, me eksperimentimin materialist tė perėndimit, qoftė kapitalist, qoftė marksist.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:44
vazhdimi...


Dituria, vetvetiu nuk ėshtė as perėndimore as lindore; ajo ėshtė universale, mu siē janė universale faktet natyrore. Por kėndi, nėn tė cilin faktet mund tė vėshtrohen e tė prezentohen ndryshojnė me natyrėn kulturore tė popujve.Biologjia si e tillė, apo fizika e botanika, nuk janė as materialiste, as shpirtėrore sipas qėllimit dhe kuptimit tė vet; ato merren me tė vėzhguarit, mbledhjen dhe definimin e fakteve dhe nxjerrjen e rregullave tė pėrgjithshme nga to. Por konkluzionet abstrakte, filozofike, tė cilat i nxjerrim nga kėto shkenca, dmth. filozofisė sė shkencės, nuk bazohen vetėm nė fakte e vėzhgime, por nė masė tė madhe janė nėn ndikimin e qėndrimeve tona natyrore e intuitive, mė parė ekzistuese ndaj jetės e problemeve tė saj. Filozofi i madh gjerman, ka thėnė: "Nė vėshtrim tė parė duket e ēuditėshme, por jo mė pak e vėrtetė se mendja jonė nuk i nxjerr konkluzionet nga natyra, por ia pėrshkruan asaj." Shkurtazi, kėtu ėshtė nė pyetje vetėm kėndi subjektiv i tė vėzhguarit, ngase ai qenjėsisht mund tė ndikoj nė shpjegimin e fenomeneve tė ndryshme, tė cilat i studiojmė. Prandaj, shkenca e cila vetvetiu nuk ėshtė as materialiste as shpirtėrore, mund tė na shpie deri te shpjegimet e gjėra divergjente tė Gjithėsisė; dmth. shpjegimet, tė cilat mund tė jenė spirutale apo materialiste, nė harmoni me predispozicionin tonė dhe sipas kėsaj, nė kėndvėshtrimin tonė. Perėndimi, pa marrė parasysh nė intelektualizmin e tij tė rafinuar lartė, ėshtė materialist i paradisponuar dhe prandaj, antireligjioz nė koncepcionet e veta dhe supozimet parimore; i tillė, patjetėr duhet tė jetė edhe sistemi perėndimor i arsimit si tėrėsi. Me fjalė tjera, tė studiuarit e shkencave bashkėkohėse empirike nuk ėshtė ajo qė do tė mund tė jetė e dėmshme pėr realitetin kulturor tė islamit, por shpirti i civilizimit perėndimor, pėrmes tė cilit muslimanėt i afrohen atyre shkencave.
Vėrtetė ėshtė pėr keqardhje qė indifentizmi dhe neglizhenca janė shumėvjeqare, pėrsa i pėrket hulumtimeve shkencore na ka bėrė plotėsisht tė varur prej burimeve perėndimore tė mėsimit. Po ta kishim pasuar pėrherė atė parim tė islamit, i cili imponon obligimin e tė mėsuarit dhe tė diturisė, ēdo muslimani e muslimaneje, sot nuk do tė detyroheshim tė shkojmė kah perėndimi pėr arritjen e shkencave bashkėkohėse, ngjashėm njeriut i cili nė shkretėrirė duke vdekur nga etja shikon kah fatamorgana nė horizont. Por, pasiqė muslimanėt kaq kohė tė gjatė i kanė lėnė pas dore mundėsitė e veta personale, ata kanė rėnė nė padituri e varfėri, derisa Evropa ka bėrė hap tė madh pėrpara. Do tė duhet kohė e gjatė qė tė tejkalohet ajo distancė. Gjer atėherė, natyrisht, do tė jemi tė detyruar t'i pranojmė njohurit dhe pėrmes mediumeve tė perėndimit tė jemi falėnderues pėr atė.Por kjo do tė thotė se jemi tė obliguar qė ta pranojmė vetėm materien dhe metodėn shkencore, por asgjė mė tepėr. Me fjalė tjera, nuk guxojmė tė ngurrojmė nė tė afruarit studimit tė shkencave ekzakte nė suazat perėndimore, por nuk guxojmė t'i lejojmė filozofisė sė tyre ēfardo roli nė arsimimin e rinisė muslimane. Natyrisht, mund tė thuhet se tani shumė shkenca ekzakte, p.sh. fizika nukleare, kanė shkuar jasht hulumtimeve thjesht empirike dhe kanė hyrė nė fushat filozofike; dhe se nė tė shumtėn e rasteve ėshtė jashtzakonisht vėshtirė pėr tė tėrhequr ndonjė vijė tė qartė ndėrmjet shkencės empirike e filozofisė spekulative. Kjo ėshtė e vėrtetė. Por, nga ana tjetėr, kjo ėshtė pikėrisht pika ku kultura islame do tė duhej tė dėshmohet. Kur njėherė t'i arrijnė ato vija kufizuese tė hulumtimit, obligim i dijetarėve muslimanė do tė jetė, qė t'i pėrdorin aftėsitė e veta pėrsonale tė tė menduarit spekulativ, pavarsisht nga teoritė filozofike perėndimore. Nga qėndrimi i vet personal -islam -ata me siguri do tė vijnė gjer tė pėrfundimet, tė ndryshme nga ato gjer te tė cilat kanė ardhur shumica e shkencėtarve bashkėkohės perėndimor.
Por, ēkado qė ardhmėria tė sjellė, padyshim se ėshtė e mundshme, madje edhe sot, tė studiohet e tė mėsohet dituria pa tė nėnshtruarit robėrisht qėndrimeve intelektuale tė Perėndimit. Ajo, ēka botės islame sot urgjentisht i duhet, nuk ėshtė pikėpamja e re filozofike, por vetėm arsimimi bashkėkohor, shkencor e teknik dhe aparati mental.
Nėse do tė duhesha, pėr t'i dhėnė propozime Ministrisė ideale tė arsimimit, tė udhėhequr vetėm me pėrsiatje islame, do tė kėrkoja, qė nga tė gjitha tė arriturat intelektuale tė Perėndimit, vetėm shkencat natyrore (pranė kufizimeve tė pėrmendura mė lartė) dhe matematika, tė mėsohen nė shkollat muslimane, derisa tė mėsuarit e filozofisė, literaturės e historisė evropiane, do tė duhej tė humb primatin, tė cilin sot e ka nė planin mėsimor. Qėndrimi jonė ndaj filozofisė evropiane, do tė duhej tė jetė i qartė nga ajo qė tani mė e thash. E sa i pėrket literaturės evropiane, ajo gjithsesi nuk do tė guxonte tė jetė e mospėrfillur - por ajo do tė duhej tė jetė e vendosur nė vendin e vet tė vėrtetė filologjik e historik. Mėnyra, nė tė cilėn tani ajo ligjerohet nė shumicėn e vendeve muslimane, haptazi ėshtė e anshme. Tė stėrmadhuarit e pakufishėm tė vlerave e koncepteve perėndimore, natyrisht, i nxitė shpirtėrat e ri e tė papjekur qė sinqerisht ta thithin frymėn e civilizimit perėndimor, para se qė aspektet e tij negative do mund tė jenė vlerėsuar. Ashtu pėrgatitet terreni jo vetėm pėr adhurimin platonik tė vlerave perėndimore, por edhe hapsira pėr imitimin praktik tė formave shoqėrore tė bazuara nė ato vlera: diē qė kurrė nuk mund tė shkoj dorė pėr dore me frymėn islame. Rolin e tanishėm tė literaturės evropiane nė shkollat muslimane duhet ta marrė mėsimi mbi literaturėn islame, me qėllim qė studenti tė njihet me thellėsinė dhe pasurinė e kulturės sė vete personale e qė tė fitoj shpresė tė re pėr ardhmėrinė e tij. Nėse tė mėsuarit mbi literaturėn evropiane nė tė cilėn sot ajo dominon nė shumicėn e institucioneve muslimane, i kontribon largimit tė rinisė muslimane nga islami, e njejta gjė ėshtė nė masė shumė mė tė madhe, edhe nė raport me tė shpjeguarit perėndimor tė historisė botėrore. Nė te qėndrimi i vjetėr "Romakėt ndaj Barbarėve" vie nė shprehje shumė qartė. Tė paraqiturit e tyre tė historisė synon, pa e pranuar se ekziston qėllim i tillė, tė dėshmon se rasat perėndimore dhe civilizimet e tyre janė mė superiore nga ēkado qė ka qenė, apo do tė mund tė jetė nė kėtė botė! Kėshtu ajo i jep njė lloj arsyetimi moral kėrkesės perėndimore, pėr tė dominuar mbi pjesėn tjetėr tė botės. Qė nga koha e Romakėve, popujt evropian janė mėsuar t'i vėzhgojnė tė gjitha dallimet nė mes Perėndimit e Lindjes nga pikėpamja e "normės" sė supozuar evropiane. Tė rezonuarit e tyre punon nė hipotezėn se zhvillimi i njerėzimit mund tė vlerėsohet vetėm nė bazė tė pėrvojave kulturore evropiane. Kėndi i tillė i kufizuar i tė vėshtruarit, domosdo prodhon persektivė tė shtrembėruar, sa mė shumė qė vija e tė vėzhguarit largohet nga norma e supozuar evropiane. Perėndimorėve u bėhet e vėshtirė ta kuptojnė domethėnien e vėrtetė dhe strukturėn e problemeve historike, tė cilat shqyrtohen. Pėr shkak tė qėndrimit tė tillė egocentrik tė perėndimorėve, historia e tyre deskriptive e botės ka qenė nė tė vėrtetė, tė paktėn deri vonė, vetėm histori e zgjeruar perėndimore. Kombet joperėndimore janė marrė parasysh vetėm poqese tė ekzistuarit dhe zhvillimi i tyre ka patur ndikim tė drejtėpėrdrejtė nė fatin e Evropės dhe Amerikės. Por nėse e pėrshkruani historinė e kombeve perėndimore nė detaje e nė ngjyra ta gjalla dhe vetėm aty - kėtu lejoni vėshtrim tė pėrciptė nė pjesėt tjera tė botės, lexuesi lehtė do t'i nėnshtrohet iluzionit se shumica e arritjeve tė perėndimit nė aspektin shoqėror e intelektual ėshtė jashtė ēdo pėrpjestimi nė raport me pjesėn tjetėr tė botės. Nė kėtė mėnyrė, duket gati sikur e tėrė bota ėshtė e krijuar vetėm pėr perėndimin dhe civilizimin e tij, derisa tė gjitha civilizimet tjera kanė qenė tė qė pėrcaktuara qė vetėm tė formojnė kornizė tė pėrshtatshme pėr tėrė atė famė perėndimore. Pasoja e vetme tė cilėn arsimimi i tillė historik mund tė ketė nė shpirtin e tė rinjėve joevropian, ėshtė ndjenja e inferioritetit nė aspektin e kulturės sė tyre personale, tė kaluarės sė tyre personale dhe mundėsive tė tyre vetanake, ata sistematikisht stėrviten ta pėrbuzin ardhmėrinė e tyre personale tė mundshme, pėrveē nėse ajo ardhmėri ėshtė dorėzim idealeve perėndimore.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:45
vazhdimi...


Qė t'u kundėrvihen atyre pasojave negative, udhėheqėsit pėrgjegjės tė idesė islame duhet bėrė krejt atė qė ėshtė e mundshme, pėr ta reviduar programin mėsimor tė historisė nė institucionet muslimane. Kjo ėshtė, padyshim, punė e vėshtirė dhe ajo kėrkon hulumtim tė themelshėm tė arsimimit tonė nė histori, para se tė kryhet historia e re e botės, e shikuar me sy muslimanė. Por, nėse kjo punė ėshtė e vėshtirė, ajo jo mė pak ėshtė e mundshme dhe aq mė tepėr e domosdoshme - pėrndryshe gjenerata jonė e re do tė vazhdojė tė thithė elementet e pėrbuzjes perėndimore ndaj islamit; rezultati do tė jetė thellimi i kompleksit tė tij tė inferioritetit. Ai kompleks i inferioritetit padyshim do tė mund tė jetė i mposhtur, nėse muslimanėt do tė ishin tė gatshėm tė asimilojnė kulturėn perėndimore nė tėrėsinė e saj dhe ta dėbojnė islamin nga jetėrat e tyre. Por, a janė ata tė gatshmėm ta bėjnė kėtė? Ne besojmė, e shtjellimi joivonshėm nė perėndim e vėrteton besimin tonė, se etika islame, konceptet e saj mbi moralin shoqėror e individual, mbi drejtėsinė, mbi lirinė janė pa masė mė tė lartėsuara, pa masė mė tė pėrsosura nga koncepcionet dhe idetė pėrkatėse tė civilizimit perėndimor. Islami e ka dėnuar urrejtjen racore dhe ka udhėzuar nė rrugėn e vėllazėrimit dhe barazisė njerėzore; ndėrsa civilizimi perėndimor ende nuk ėshtė nė gjendje tė vėshtroj jasht horizontit tė ngushtė tė antagonizmave racore e nacionale. Shoqėria islame kurrė nuk i ka njohur klasat dhe luftėn klasore; ndėrsa e tėrė historia perėndimore qė nga koha e Greqisė dhe Romės sė vjetėr gjer nė ditėt tona, ėshtė pėrplot me luftėra klasore e urrejtje sociale. Gjithnjė rishtazi duhet pėrsėritur, se ekziston vetėm njė gjė tė cilėn muslimanėt mund ta mėsojnė dobishėm nga perėndimi, pra shkencat ekzakte, nė format e tyre tė pastra apo tė zbatuara. Por kjo nevojė pėr kėrkimin e diturisė nga burimet perėndimore nuk guxon ta mashtroj ndonjė musliman qė civilizimin perėndimor ta konsideroj mė superior nė krahasim me civilizimin e tij personal, pėrndryshe nuk e kupton se pėr ēka pėrpiqet islami. Superioriteti i ndonjė kulture apo civilizimi mbi ndonjė tjetėr nuk pėrbėhet nė posedimin e shumės mė tė madhe tė njohurisė shkencore (meqenėse ajo ėshtė mjaft e dėshiruar), por nė energjinė e tij etike, nė aftėsinė e tij mė tė madhe pėr t'i shpjeguar e koordinuar aspektet e ndryshme tė jetės njerėzore. E nė kėtė aspekt islami e tejkalon ēdo kulturė tjetėr. Ne vetėm duhet pasuar se ēka janė mė sė shumti nė gjendje tė arrijnė qeniet njerėzore. Por, ne as qė mundemi, e as qė guxojmė ta imitojmė civilizimin perėndimor, nėse dėshirojmė t'i ruajmė e t'i ringjallim vlerat e islamit. Dėmi tė cilėn ndikimet intelektuale tė kėtij civilizimi e shkaktojnė nė trupin e islamit, ėshtė shumė mė i madh se dobia materiale, tė cilėn ai eventualisht mund ta ofroj. Nėse muslimanėt, nė tė kaluarėn, kanė qenė tė pakujdesshėm nė raport me hulumtimet shkencore, ata nuk duhet shpresuar qė atė gabim do ta pėrmirėsojnė me tė pranuarit e verbėr tė mėsimeve tė tėra perėndimore. Pasojat e prapambeturisė sonė shkencore e tė varfėrisė nuk mund asesi tė krahasohen me pasojėn vdekjepruese, tė cilėn pasimi i verbėr i strukturės arsimore perėndimore do tė duhej domosdo ta shkaktoj nė mundėsitė shpirtėrore tė botės muslimane. Nėse dėshirojmė ta ruajmė realitetin e islamit si faktor kulturor, duhet qė tė mbrohemi nga zbraztėsia morale e civilizimit perėndimor, e cila ėshtė nė rrugė qė t'i pėrshkoj jo vetėm prirjet tona personale por edhe tėrė indin tonė shoqėror. Duke imituar sjelljet dhe mėnyrėn e jetės sė perėndimit, muslimanėt gradualisht detyrohen qė tė pėrvetėsojnė pikėpamjet morale perėndimore; ngase tė imituarit e dukjes sė jashtme, gradualisht shpie gjerė te asimilimi pėrkatės i pikėpamjeve nė botėn e pėrshtatur me atė dukje. </SPAN>

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:46
mbi imitimin

Imitimi, qoftė ai individual apo shoqėror, i mėnyrės sė jetės perėndimore nga ana e muslimanėve, padyshim ėshtė rreziku mė i madh pėr ekzistimin - apo mė mirė tė themi - pėr ringjalljen e civilizimit islam. Zanafilla (rrėnja) e kėsaj sėmundjeje kulturore (gati se nuk ėshtė e mundur qė kėtė shfaqje ta quajmė ndryshe), daton nga disa shekuj mė parė dhe ėshtė lidhur me dėshprimin e muslimanėve, tė cilėt panė fuqinė materiale dhe progresin e perėndimit dhe e krahasuan me gjendjen e mjerė tė shoqėrisė sė tyre. Nga mosnjohja e mėsimeve tė vėrteta islame, nė masė tė madhe pėr shkak tė qėndrimit zemėrngushtė tė tė ashtuqujturve ulema, rrodhi ideja se muslimanėt nuk janė tė aftė qė tė mbajnė hapin me progresin e tjerėve nė botė, nėse nuk iu pėshtaten rregullave sociale e ekonomike tė perėndimit. Bota muslimane ishte nė stagnim: shumė muslimanė erdhėn deri nė pėrfundim se sitemi shoqėror e ekonomik i islamit nuk ėshtė nė lidhmėri me kėrkesat e progresit dhe se, sipas kėsaj duhet tė modifikohet sipas modeleve perėndimore. Kėta njerėz " tė arsimuar ", nuk kanė qenė nė hall qė tė hulumtojnė se nė ē’masė islami, si mėsim, ka qenė pėrgjegjės pėr dekadencėn e muslimanve; ata nuk u ndalėn ta hulumtojnė ideologjinė e vėrtetė tė islamit; ata vetėm kanė vėnė nė dukje, me tė drejtė, se mėsimet e teologėve tė tyre bashkėkohės, nė tė shumtėn e rasteve janė pengesė e progresit dhe tė arriturave materiale. Por, nė vend qė vėmendjen e tyre ta orijentojnė kah burimet origjinale - Kur'ani dhe Sunneti - ata heshtazi e identifikonin Ligjin Islam, Sheri’atin, me fikhun e shtangur tė ditėve tona, dhe pohuan se ėshtė i mangėt nė shumė aspekte; sipas kėsaj, ata kanė humbur ēdo interes praktik pėr sheri’atin dhe e dėbuan nė mbretėrinė e historisė dhe nė doracak tė pastėr teorik. Nė kėtė mėnyrė, imitimi i civilizimit perėndimor iu duk si rrugė e vetme e daljes nga moēali i dekadencės dhe pėrdhosjes sė botės muslimane. Nė pėrpjekjet e tyre qėllim-mira, por gabimisht tė orientuara, muslimanėt e tillė "tė arsimuar" kanė pasuar pėrkrahjen, gjatė dy dekadave tė para tė kėtij shekulli, nga shkrimet apologjetike tė dorės sė dytė tė cilat, derisa haptazi nuk i mohuan mėsimet praktike tė islamit, mundoheshin tė tregonin se ideologjia e tij ka mundur lehtė t'i nėnshtrohet koncepcioneve sociale e ekonomike tė botės perėndimore. Kėshtu, imitimi i civilizimit perėndimor nga ana e muslimanėve ka qenė nė dukje i arsyeshėm dhe rruga pėr braktisjen graduale tė parimeve shoqėrore mė elementare islame ishte shtruar me pllaka - pėrherė me preteks tė "progresit" islam - ēka sot shenon evoluimin e disa shteteve mė pėrparimtare muslimane.
E padobishme ėshtė tė argumentohet, siē bėjnė shumica nga "intelegjenca" muslimane, se nuk ka kurrfarė pasojash tė pėrshpirtshme, jetuam ne nė kėtė apo nė atė mėnyrė, veshėm ne rrobat perėndimore apo ato tė tė parėve tanė, qemė ne konzervativ nė doket tona apo jo. Tė rezonuarit e tillė ėshtė mashtrues deri nė fund. Natyrisht, nė islam nuk ka zemėrngushtėsi. Siē ėshtė cekur nė kapitullin e parė, islami njeriut i lejon kufij shumė tė gjėrė tė mundėsive, derisa ai nuk vepron nė kundėrshtim me dispozitat fetare. Por, krejtėsisht pamvarur nga fakti se shumė gjėra, tė cilat janė pjesė e rėndėsishme e strukturės shoqėrore tė perėndimit - si, p.sh., tė pėrzierit e lirė e tė pakufizushėm tė gjinive, apo interesi (kamata) nė kapital si temel i aktivitetit ekonomik9 - janė qartazi nė kundėrshtim me mėsimet islame, karakteri natyror i civilizimit perėndimor qartė pėrjashton orientimin religioz, nė njeriun.
Vetėm njerėzit shumė tė cekėt mund tė besojnė, se ėshtė e mundur ta imitojnė ndonjė civilizim nė pikėpamjen e tij tė jashtme, e nė tė njejtėn kohė tė mos janė nėn ndikimin e frymės sė tij. Civilizimi nuk ėshtė formė e zbraztė, por organizėm i gjallė. Posa tė fillojmė t'i pėrvetėsojmė format e jashtme tė atij organizmi, rrymat e tij tė brendshme dhe ndikimet dinamike fillojnė tė veprojnė nė ne dhe ngadalė, pavėrejtur ta formojnė qėndrimin tonė tė tėrė mental.
Pikėrisht duke e kuptuar plotėsisht kėtė tė vėrtetė, Pejgamberi s.a.v.s. ka thėnė: "Ai i cili i imiton njerėzit tjerė, bėhet njė prej tyre". (Musnedi, Ibn Hanbeli, Ebu Davud). Ky hadith i njohur nuk ėshtė vetėm urdhėr moral, por edhe dėshmi objektive e faktit - nė kėtė rast, fakti mbi pashmangshmėrinė e asaj, se muslimanėt i asimilon cilido civilizim jomusliman, tė cilin ata e imitojnė nė forma tė jashtme.
Nė kėtė aspekt, ėshtė vėshtirė tė shohim dallimin fundamental nė mes tė aspekteve tė "rėndėsishme" dhe tė "parėndėsishme" tė jetės sociale. Krejt ėshtė e rėndėsishme nė kėtė kontekst. Nuk mund tė ketė gabim mė tė madh nga supozimi se, p.sh. veshja (rrobat) ėshtė diē thjesht e "jashtme", dhe sipas kėsaj, e parėndėsishme pėr Un-in intelektual e shpirtėror tė njeriut. Tė veshurit pėrgjithėsisht ėshtė pasojė e zhvillimit shumėvjeēar tė shijes dhe nevojave njerėzore. Moda i pėrgjigjet koncepcioneve estetike tė atij populli dhe nė atė mėnyrė prirjeve tė tij. Ajo ėshtė e modeluar dhe vazhdimisht rimodelohet nė pėrshtatje me ndryshimet, brenda tė cilave kalon karakteri dhe prirjet e njerėzve. Ta marrin pėr shembull, moda e sotme e perėndimit, plotėsisht i pėrgjigjet karakterit intelektual e moral tė Perėndimit bashkėkohor. Me pėrvetsimin e veshjes perėndimore, nė vend tė veshjes personale, muslimani pa vetėdije shijen e vete ia pėrshtatė shijeve tė perėndimit dhe Un-in e vet personal, intelektual e moral e formon nė mėnyrė tė tillė qė ajo definitivisht " inkuadrohet" nė veshje tė re. E duke vepruar kėshtu, ai heq dorė nga njė pjesė e madhe e mundėsive kulturore tė hapura popullit tė vet, ai mohon shijet e tyre tradicionale, vlerėn e tyre estetike, prirjet e tyre dhe paragjykimet, ndėrsa pranon servilizmin intelektual e moral tė robėrimit ndaj civilizimit tė huaj. Me fjalė tjera, nėse muslimani imiton nė veshje, "kopjon" maniret (sjelljet) dhe mėnyrėn e jetesės sė perėndimit, ai zbulon prirjet e veta pėr atė civilizim, ēfarėdo qofshin deklaratat e tia nė aspektin e pretendimeve tė tia. Praktikisht, ėshtė e pamundur ta imitojnė civilizimin e huaj, e tė mos ēmohet fryma - shpirti i tij. E poashtu ėshtė e pamundur tė ēmohet fryma e ndonjė civilizimi, i cili ėshtė nė kundėrshtim me pikėpamjet religjioze nė jetė, e tė mbetemi musliman i mirė.10 Tendenca e imitimit tė ndonjė civilizimi tė huaj, pashmangshėm ėshtė pasojė e ndjenjės sė inferioritetit. Ky, e asgjė tjetėr, ėshtė problemi me muslimanėt, tė cilėt e imitojnė civilizimin perėndimor. Ata e krahasojnė fuqinė dhe shkathtėsinė teknike tė tij, si sipėrfaqe tė shkėlqyer me mjerimin e pikėlluar tė botės islame; ata fillojnė tė besojnė se nė kohėn tonė nuk ekziston rrugė tjetėr, pėrveē rrugės perėndimore. Ta fajsojmė islamin pėr tė metat tona vetiake ėshtė bėrė modė e ditės. Nė rastin mė tė mirė, tė tė ashtuquajturit intelektualėt tanė pėrvetėsojnė qėndrim apologjetik dhe mundohen ta bindin veten dhe tė tjerėt, se islami me pėrvetėsimin e vlerave perėndimore ėshtė kompatibil.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:47
vazhdimi...


Qė ta arrijnė rimėkėmbjen e botės islame, muslimanėt duhet, para se tė pėrvetėsojnė ēfarėdo masash tė reformės, plotėsisht tė lirohen nga fryma apologjetike nė raport me religjionin e vet dhe strukturėn shoqėrore. Muslimani duhet jetuar me krenari dhe tė jetė kokėlartė. Ai duhet kuptuar, se ai vėrtetė ėshtė i veēantė nga pjesa tjetėr e botės, dhe ai duhet mėsuar tė jetė krenar qė ėshtė i ndryshėm. Ai duhet orvatur, ta ruaj atė dallim si kualitet tė ēmueshėm dhe guximshėm t'ia shprehė botės kėtė, nė vend qė pėr kėtė tė arsyetohet e tė pėrpiqet tė zhytet nė rrathė tjerė kulturor. Kjo nuk do tė thotė se muslimanėt duhet tė ndahen nga zėrat qė vien nga jashtė. Nė ēdo kohė ėshtė e mundshme, pėr tė pranuar ndikime tė reja pozitive nga civilizimet e huaja e qė detyrimisht tė mos i braktisė tė vetat personale. Shembulli i atij lloji ka qenė renesanca evropiane. Atje kemi parė se me ēfarė shpejtėsie Evropa pranon ndikimet arabe nė materie dhe nė metodėn e mėsimit. Por, ajo kurrė nuk ka imituar pamjen e jashtme dhe shpirtin e kulturės arabe dhe kurrė nuk ka sakrifikuar pamvarėsinė e saj personale, intelektuale e estetike. Ajo ka i pėrdorur ndikimet arabe vetėm si mjet pėr ta bėrė pjellore tokėn e saj personale, pikėrisht siē i kanė shfrytėzuar Arabėt, nė kohėn e tyre ndikimet helene.
Nė tė dy rastet rezultati ka qenė pasurimi shpirtėror, i fuqishėm, rritje e re e civilizimit vetanak, me plot dinjitet e krenari. Asnjė civilizim nuk mund tė prosperoj, madje as tė ekzistoj, pasi ta humb krenarinė e tij dhe lidhjen e vet me tė kaluarėn e tij personale.
Por bota islame, me tendenca nė rritje nė imitimin e perėndimit dhe synimin pėr pėrvetėsimin e idesė perėndimore dhe idealeve perėndimore, gradualisht i shkėput lidhjet, tė cilat e lidhin me tė kaluarėn personale, dhe sipas kėsaj, humb jo vetėm rrėnjėt e veta kulturore, por edhe ato shpirtėrore. Ajo i ngjanė pemės, e cila derisa ka qenė e rrėnjosur thellė nė tokė, ka qenė e fortė. Por vėrshimi malor i civilizimit perėndimor i zhveshi ato rrėnjė; pema ngadalė venitet pėr shkak tė mungesės sė ushqimit. Gjethet e saja bien, degėt e saja tretėn. Mė nė fund edhe vet pema ėshtė nė rrezik qė tė shembet.
Imitimi i civilizimit perėndimor nuk mund tė jetė mjet i vėrtetė, pėr ngjalljen e botės islame nga letargjia mentale e shoqėrore tė shkaktuar me degjenerimin e religjionit praktik, nė doke thjesht tė privuara ēdo gjallėrie e nxitjeje morale. Atėherė, ku tė kėrkojnė muslimanėt nxitjen shpirtėrore e intelektuale aq tė nevojshėm ditėve tona? Pėrgjigjja ėshtė e thjeshtė, siē ėshtė e thjeshtė edhe vet pyetja: nė tė vėrtetė, ai vetėm se ėshtė nė brendi tė pyetjes. Islami, siē kam theksuar shumė herė mė parė, nuk ėshtė vetėm "besim i zemrės", por edhe program i qartė, i definuar i jetės individuale e shoqėrore. Ai mund tė jetė i rrėnuar me asimilim nė kulturėn e huaj, e cila ka temele morale e qenjėsisht tė ndryshme. Poashtu, ai mund tė jetė i rimėkėmbur atė moment kur t'i kthehet realitetit tė vet personal dhe kur t'i ipet vlera faktorit, i cili pėrcakton dhe modelon ekzistencėn tonė individuale e shoqėrore nė tė gjitha aspektet e saj. Nėn ndikimin e ideve tė reja dhe rrymimeve kontradiktore, aq karakteristike pėr periudhėn nė tė cilėn jetojmė, islami mė nuk mund t'i lejon vetes tė mbetet formė e zbraztė. Gjumi i tij magjik qindvjeqar ėshtė ndėrprerė; ai duhet tė zgjohet ose tė vdes. Problemi, me tė cilin muslimanėt sot ballafaqohen ėshtė sikurse problemi i udhėtarit, i cili ka ardhur nė udhekryq. Ai mund tė mbetet atje ku ėshtė, por ajo pėr te do tė ishte vdekje me drobitje. Mund ta zgjedhė rrugėn e cila mbanė shenjėn: "Kah civilizimi perėndimor" - por atėherė do tė duhej t'i thotė lamtumirė pėrgjithmonė tė kaluarės sė vet! Apo, mundet tė zgjedh rrugėn tjetėr, atė mbi tė cilėn shkruan: "Kah realiteti i islamit". Vetėm ajo rrugė mund t'i pėrgjigjet atyre tė cilėt besojnė nė tė kaluarėn e vet dhe nė mundėsinė e transformimit tė saj nė ardhmėri tė gjallė.

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:48
Hadithi dhe sunneti


Gjatė decenieve tė fundit janė ofruar propozime tė shumta reformatore, ndėrsa shumė mjek shpirtėror janė orvatur ta gjejnė medikamentin pėrkatės pėr trupin e sėmurė tė Islamit. Por, gjer mė tani e tėra ka qenė e kotė, pėr shkak se tė gjithė kėta mjek tė menqur - bile ata tė cilėt sot dėgjojnė - vazhdimisht kanė harruar, qė sė bashku me barėrat e tyre, toniket dhe elikseret, t'ia pėrcaktojnė dijetėn natyrore me tė cilėn ėshtė themeluar zhvillimi i hershėm i pacientit. Ajo dijetė, e vetmja tė cilėn trupi islam, qoftė i shėndoshė apo i sėmurė, mundet pozitivisht ta pranon dhe ta asimilon, ėshtė Sunneti i Pejgamberit tonė Muhammedit a.s. Sunneti ėshtė ēelės pėr ta kuptuar pėrpjetėzėn islame para katėrmdhjetė shekujsh, e pėrse ky nuk do tė ishte ēelėsi pėr ta kuptuar degjenerimin tonė tė tanishėm? Tė pėrmbajturit e Sunnetit, ėshtė sinonim pėr ekzistimin dhe progresin islam. Mospėrfillja e Sunnetit, ėshtė sinonim pėr hedhje dhe shkatėrrim islam. Sunneti ėshtė boshti ēelikor i Shtėpisė sė Islamit, e po e hiqėt boshtin e ndonjė ndėrtese, a mund tė jeni tė befasuar nėse ajo shembet, si kulla prej letrave tė lojės?
Kjo e vėrtetė e thjeshtė, tė cilėn e kanė pranuar gati njėzėri tė gjithė njerėzit e ditur nė historinė islame, siē e dimė mirė, sot ėshtė mjaft e jopopullarizuar nga arsyet e lidhura me rritjen e vazhdimshme tė ndikimit tė civilizimit perėndimor. Por megjithatė, ajo ėshtė e vėrteta, e cila mund tė na shpėtoj nga kaosi dhe turpi i shkatėrrimit tonė.
Shprehja Sunnet, kėtu pėrdoret nė kuptimin e tij mė tė gjėrė, me fjalė tjera, shembulli tė cilin Pejgamberi a.s. na e ka lėnė nė qėndrimet, veprat dhe thėniet e veta. Jeta e tij e mrekullueshme, ka qenė ilustrim i gjallė dhe shpjegim i Kur'anit dhe ne nuk mund t’i bėjmė nderime mė tė madhe librit tė Shenjtė sesa duke e pasuar atė, i cili ka qenė mjet i shpalljes sė Tij11.
Kemi parė se njė nga tė arriturat kryesore tė Islamit, ajo e cila e dallon prej tė gjitha sistemeve tjera metafizike, ėshtė harmonia e plotė nė mes aspekteve morale e materiale tė jetės njerėzore. Ky ka qenė njė nga arsyet pse islami nė fillimin e vet ka pasur sukses aq triumfal kudo qė ėshtė shfaq. Ai njerėzimit ia solli porosinė e re, se kėtė botė nuk duhet urrejtur qė tė arrihet ahireti (bota e pėrjetshme). Kjo veēori e rėndėsishme e Islamit shpjegon shkakun, pėrse Pejgamberi ynė nė misionin e vet tė udhėheqėsit apostullor tė njerėzimit, ka qenė aq thellė i preokupuar me jetėn njerėzore nė polaritetin e tij, si fenomeni shpirtėror e material. Prandaj, nuk tregohet tė kuptuarit e thellė tė islamit, nėse bėjmė dallim nė mes tė dispozitave, tė cilat mirren thjesht me shfaqjet shpirtėrore dhe tė devocionit dhe atyre tjerave tė cilat mirren me problemet e shoqėrisė e jetės sė pėrditshme. Pohimi, se duhet t’i pasojmė urdhėrat, tė cilat i takojnė grupit tė parė, por jo edhe ato tė grupit tė dytė, ėshtė po aq i cekėt dhe, sipas frymės sė tij, po aq antiislam sikurse edhe ideja, se disa dispozita tė pėrgjitshme tė Kur'anit kanė qenė tė dedikuara vetėm Arabėve tė joarsimuar nė kohėn e shpalljes, e jo edhe zotėrinjėve tė rafinuar tė shekullit tė njėzet. Nė rrėnjen e kėsaj thėnjeje qėndron zhvleftėsimi i ēuditshėm i rolit tė vėrtetė tė Pejgamberit a.s.
Pikėrisht sikur qė jeta e ndonjė muslimani duhet tė jetė e drejtuar kah bashkėpunimi i plotė, e i parezervė ndėrmjet Un-it tė tij shpirtėror e atij trupor, poashtu edhe udhėheqja e Pejgamberit tonė pėrfshinė jetėn si thelb tė pėrbėrė, tėrėsi tė manifestimeve morale e praktike, individuale e sociale. Ky ėshtė kuptimi mė i thellėsishėm i Sunnetit. Kur'ani thotė:
"Pėr Zotin tėnd jo, ata nuk janė besimtarė (o Pejgamber) derisa tė mos zgjedhin ty pėr tė gjykuar nė atė konflikt mes tyre, e pastaj (pas gjykimit tėnd) tė mos ndiejnė pakėnaqėsi nga gjykimi yt dhe (derisa) tė mos binden sinqerisht." (4:65)
"Thuaj (o Pejgamber): "Nėse e doni Allahun, atėherė pasomėni mua, qė Allahu t'iu dojė e t'iu falė mėkatet tuaja; se Allahu ėshtė qė fal shumė, mėshiron shumė!" Thuaj: "Bindjuni Allahut dhe tė Dėrguarit!" (3:31-32)
Pra, sipas kėsaj, Sunneti i Pejgamberit ėshtė paralelisht me Kur'anin, burim i dytė i jurisprudencės islame. Nė tė vėrtetė, Sunnetin duhet konsideruar si tė vetmin shpjegim obligativ tė mėsimeve kur'anore, si mjet tė vetėm pėr evitimin e keqkuptimeve e mospajtimeve tė vazhdimshme tė cilat kanė tė bėjnė me komentimin dhe pėrshtatjen e zbatimit praktik. Shumė ajete tė Kur'anit kanė kuptim alegorik dhe mund tė kuptohen nė mėnyra tė ndryshme. E pastaj, ka shumė ēėshtje tė rėndėsisė praktike me tė cilat Kur'ani nuk mirret eksplicitivisht. Fryma, e cila mbizotron nė librin e Shenjtė padyshim, nė ēdo gjė ėshtė i uniformuar; por pėr tė nxjerrur nga ai qėndrim praktik, tė cilin duhet pėrvetėsuar nuk ėshtė nė ēdo rast punė e lehtė. Gjithnjė derisa besojmė se ai Libėr ėshtė Fjalė e Zotit, i pėrkryer sipas formės e kuptimit, i vetmi konkluzion logjik ėshtė se ai kurrė nuk ka qenė i dedikuar pėrdorimit pamvarsisht prej udhėheqjes personale tė Pejgamberit, e cila ėshtė e pėrsonifikuar nė sistemin e Sunnetit tė tij; ndėrsa arsyeja jonė na thotė, se asesi nuk do tė mund tė ketė shpjegues mė tė mirė tė mėsimeve Kur'anore sesa ai pėrmes, tė cilit ato u janė shpallur njerėzimit.
Kėshtu arrijmė deri te ēėshtja shumė e rėndėsishme nė aspektin e burimeve autentike, tė cilat na e zbulojnė jetėn e Pejgamberit dhe thėniet e tij. Burimet pra, janė hadithet, Traditat gojore tė thėnieve dhe veprimit tė Pejgamberit, tė cilat i kanė transmetuar as'habėt e tij dhe tė cilat i kanė mbledhur nė mėnyrė kritike nė shekujt e parė tė Islamit. Shumė muslimanė tė sotėm, deklarojnė se do tė ishin tė gatshėm ta pasojnė Sunnetin sikur tė ishin tė bindur se do tė mund tė mbėshteteshin nė korpusin e haditheve, nė tė cilat ai bazohet. ثshtė bėrė disi modė e kėtyre ditėve, qė nė parim ta mohojmė autencitetin e shumicės sė haditheve dhe sipas kėsaj, tėrė strukturėn e Sunnetit.
A ekziston ēfardo garance shkencore pėr qėndrim tė tillė?A ekziston ēfardo arsyetimi shkencorė pėr mospranimin e hadithit si burim i besueshėm i jurisprudencės islame? Mund tė pandehet se kundėrshtarėt e mendimit ortodoks kanė qenė nė gjendje tė shtrojnė vėrtetė argumente bindėse, tė cilat njėherė e pėrgjithmonė do ta kishin konstatuar jobesueshmėrinė e Traditave tė pėrshkruara Pejgamberit. Por kjo nuk na ka ndodhur. Krahas gjithė pėrpjekjeve qė tė vihet nė dyshim autenciteti i hadithit si korpus, kėta kritik bashkėkohės, si tė lindjes ashtu edhe tė perėndimit, nuk qenė nė gjendje ta mbrojnė subjektivitetin e vet tė pastėr kritik, me rezultate tė hulumtimit tė vėrtetė shkencor. Do tė ishte shumė vėshtirė pėr ta bėrė ate, pasiqė hartuesit e kolekconeve tė ndryshme tė hadithit, e veqanarisht Buhariu e Muslimi, kanė bėrė krejt ēka ėshtė nė mundėsinė njerėzore qė autencitetin e ēdo Tradite ta vėjnė nė prova mjaft rigoroze, shumė mė rigoroze nga ato, tė cilat zakonisht i pėrdorin historianėt perėndimor pėr ēfardo dokumenti historik.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:50
vazhdim...


Larg do tė tejkaloheshin kufijt e kėtij libri, po u morrėm nė detale me metodat skrupulloze me tė cilat muhaddithinėt e ndryshėm, njerėzit e ditur tė pėrkushtuar hulumtimit tė hadithit, kanė vėrtetuar besueshmėrinė e Traditės. Sa pėr synimin tonė do tė mjaftonte tė thuhet, se ėshtė zhvilluar shkencė komplete, qėllimi i vetėm i sė cilės ėshtė hulumtimi i kuptimeve, formave dhe mėnyrės sė transmetimit tė haditheve tė Pejgamberit a.s. Dega historike e kėsaj shkence ka arritur tė vendos zingjirin e pandėrprerė tė biografive detale tė tė gjithė personave, tė cilėt ndonjėherė janė pėrmendur si transmetues tė Traditės. Jetėrat e atyre burrave dhe grave janė hulumtuar me themel nga ēdo pikėpamje, dhe janė miratuar si tė besueshėm vetėm ata persona, mėnyra e jetės sė tė cilėve, si dhe mėnyra e pranimit dhe pėrcjelljes sė hadithit i pėrgjigjet nė mėnyrė tė pėrkryer standardeve, tė cilat i kanė vendosur muhaddithinėt e mėdhenj dhe pėr tė cilėt ėshtė besuar se janė mė rigorozėt, tė cilėt mund tė tė pėrfytyrohen. Shkencėtarisht nuk ėshtė aspak e arsyeshme ta kundėrshtojmė besueshmėrinė e ndonjė burimi historik, pėrveē nėse jemi tė gatshėm ta dėshmojmė se ai burim ėshtė i gjymtė. Nėse nuk mund tė gjendet asnjė argument i arsyeshėm d.m.th. shkencor, kundėr autencitetit tė vet burimit, apo kundėr njėrit apo mė shumė transmetuesve tė tij tė mėvonshėm dhe nėse, nga ana tjetėr, nuk ekziston asnjė lajm tjetėr konrtadiktor mbi lėndėn e njejtė, atėherė jemi tė obliguar ta pranojmė Traditėn si tė vėrtetė.
Pėr shembull, po e zėmė se dikush ėshtė duke folur mbi luftėrat Indiane tė Mahmud Gandit dhe ju befas thuani: "Unė nuk besoj se Mahmudi ndonjėherė ka ardhur nė Indi. Ajo ėshtė legjendė pa kurrfarė baze historike". اka do tė ndodhte nė rast tė tillė? Menjėherė, ndonjė person i informuar mirė mbi historinė, do tė pėrpiqej ta korigjon gabimin tuaj, duke cituar kronikat dhe jetėshkrimet e themeluara nė raportet e bashkėkohėsve tė atij Sulltanit tė famshėm si dėshmi definitive se Mahmudi ka qenė nė Indi. Nė atė rast ju do tė duhej ta pranoni argumentin - apo do tė konsideroheshit si i marrė, sepse pa ndonjė arsye tė dukshme i mohoni faktet e forta. Nėse ėshtė kėshtu, atėherė duhet tė pyetemi, pėrse kritikėt tanė bashkėkohės nuk pėrdorin tė njejtėn qėllimmirėsi logjike edhe nė problemin e hadithit.
Baza e parė qė ndonjė hadith tė jetė i rrejshėm, do tė ishte gėnjeshtra e qėllimt e burimit tė parė, as'habit pėrkatės, apo tė njėrit nga transmetuesit e mėvonshėm. Sa i pėrket as'habėve, mundėsia e tillė mundet apriori tė pėrjashtohet. Mjafton vetėm ndonjė shqyrtim nė anėn psikologjike tė problemit qė supozimet e tilla tė dėbohen nė sferėn e fantazisė sė pastėr. Mbresa shumė e madhe tė cilėn e la pėrsonaliteti i Pejgamberit a.s. nė ata burra dhe gra, ėshtė fakt i theksuar i historisė njerėzore, dhe, - pėr mė tepėr - ajo ėshtė dokumentuar jashtėzakonisht mirė nė histori. A mund tė mirret me mend qė njerėzit, tė cilėt kanė qenė tė gatshėm tė sakrifikojnė jetėrat e tyre dhe krejt ēka posedojnė nė thirrjen e Pejgamberit tė Zotit, do tė mundin tė gėnjejne me fjalėt e veta qėllimisht?
A nuk ka thėnė Pejgamberi a.s: "Kush qėllimisht gėnjen nė mua, do ta ketė vendin nė zjarr"? (Sahihul - Buhari, Ebu Davudi, Tirmidhiu, Ibn Hanbeli).
Kėtė as'habėt e kanė ditur, ata nė mėnyrė implicite kanė besuar nė fjalėt e Pejgamberit, tė cilėn e kanė konsideruar pėrfaqėsues tė Zotit, e a ėshtė e besueshme, nga aspekti psikologjik, qė ata s'kanė ēarė kokėn pėr kėtė ndalesė shumė tė qartė? Nė proceset gjyqėsore kriminale, ēėshtja e parė me tė cilėn ballafaqohet gjykatėsi, ėshtė cui bono d.m.th. nė dobi tė kujt ka mund tė kryhet krimi. Ky parim juridik mund tė aplikohet edhe nė problemin e hadithit. Me pėrjashtim tė Traditave, tė cilat drejt pėr sė drejti kanė tė bėjnė me statusin e individėve apo grupeve tė caktuara, si dhe tė atyre Traditave pa dyshim tė rrejshme, e tė refuzuara nga shumica e muhaddithėve - Traditave nė lidhmėri me pretendimet e grupacioneve tė ndryshme nė shekullin e parė pas vdekjes sė Pejgamberit, nuk do mund tė ishte kurrfarė shkaku i "lavėrdishėm" pėr cilindo individ qė tė falsifikoj thėniet e Pejgamberit a.s. Pikėrisht duke vlerėsuar drejt mundėsinė qė ndonjė hadith ka mund tė jetė i shpikur nga disa shkaqe personale, dy autoritetet e shquara nė mesin e muhaddithėve-Buhariu dhe Muslimi, nė mėnyrė rigoroze kanė pėrjashtuar nga koleksionet e veta tė gjitha Traditat, tė cilat kanė tė bėjnė me politikėn e grupacioneve. Ajo ēka mbeti pas kėsaj, ka qenė jashtė ēdo dyshimi qė tė mund t'i ofronte pėrparėsi personale kujtdo qoftė. Ka edhe njė argument nė tė cilin autenciteti i ndonjė hadithi do tė mund tė kontestohej. Mund tė mirret mė mend se ka pasur as'hab i cili e ka dėgjuar nga goja e Pejgamberit, apo cilido nga transmetuesit e mėvonshėm, i cili edhe pse subjektivisht vėrtetėdashės, ka bėrė gabim pėr shkak tė moskuptimit tė fjalėve tė Pejgamberit, apo lėshimit nė tė mbajturit pėrmendėsh, apo pranė ndonjė shkaku tjetėr psikologjik. Por argumenti i brendshėm, d.m.th. ai psikologjik flet kundėr ēfarėdo mundėsie tė madhe tė gabimit tė tillė, bile tek as'habėt. Njerėzve, tė cilėt kanė jetuar me Pejgamberin, ēdonjėra nga thėniet apo veprimet e tij, kanė qenė e rėndėsisė sė jashtėzakonshme, jo vetėm pėr shkak tė joshjes sė personalitetit tė tij, e cila ka ndikuar nė ta, por poashtu edhe pėr shkak tė besimit tė tyre tė fortė, se Zoti me dėshirėn e Tij ka caktuar qė ata ta rregullojnė jetėn e vet sipas kėshillave dhe shembullit tė Pejgamberit. Prandaj, ata nuk kanė mundur qė thėniet e tij t’i marrin lehtazi (shkel e shko), por janė pėrpjekur t'i ruajnė nė kujtesat e veta, madje edhe pranė ēmimit tė telasheve tė mėdha personale. ثshtė transmetuar se as'habėt, tė cilėt direkt kanė qenė tė lidhur me te, kanė formuar grupe nė tė cilat kanė qenė nga dy, njėri nga tė cilėt gjithnjė ėshtė duhur tė jetė nė afėrsi tė Pejgamberit a.s., gjersa tjetri ka qenė i zėnė me punė pėr fitimin e furnizimit apo me punė tjera; dhe krejt ēka do tė dėgjonin apo tė shihnin te Mėsuesi i tyre, ata ia pėrcjellin njėri-tjetrit: kaq kanė qenė ata tė kujdesshėm qė ndonjė thėnie apo veprim i Pejgamberit a.s. tė mos iu shpėtoj pa e kuptuar. Nuk ėshtė e besueshme qė ata, pranė njė qėndrimi tė tillė, kanė mundur tė jenė tė pakujdesshėm nė aspektin e deklarimit tė saktė tė ndonjė hadithi. E pastaj nėse ka qenė e mundur qė qindra as'hab ta ruajnė nė memorjen e tyre tekstin fjalė pėr fjalė tė tėrė Kur'anit, deri nė detajet mė tė vogla drejtshkrimore, atėherė pa dyshim se atyre u ka qenė e mundshme dhe pėr ata qė pasuan menjėherė pas tyre qė tė mbajnė thėniet e caktuara tė Pejgamberit a.s. nė kujtesėn e tyre, e qė asgjė tė mos u shtojnė e as t’u mėnjanojnė.

vazhdon..

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:52
Pėrfundim


Jam pėrpiqur pėr tė treguar, se islami nė kuptimin e vet tė njėmendtė, nuk mund tė pėrfitoj me asimilimin e civilizimit perėndimor. Por, nga ana tjetėr, bota muslimane sot ka aq pak energji tė mbetur sa qė nuk mund tė bėj rezistencė tė mjaftueshme. Mbetjet e ekzistencės sė saj kulturore, janė tė rrafshuar me tokė, nėn presionin e ideve dhe adeteve perėndimore. Nota e rezignacionit ėshtė e dukshme; e rezignacioni, nė jetėn e popujve dhe kulturave, do tė thotė vdekje.
اka po ndodh me islamin? A ėshtė ai me tė vėrtetė "fuqi e hargjuar" siē dėshirojnė kundėrshtarėt tonė dhe tė dekurajuarit nė radhėt tona vetiake, tė besojmė? A e ka jetuar ai dobinė e tij personale dhe a i ka dhėnė botės krejt atė qė ka pasur tė jap?
Historia na flet se tė gjitha kulturat e civilizimet njerėzore janė tėrėsi, dhe se ngjajnė nė qeniet e gjalla. Ato kalojnė gjatė tė gjitha fazave, gjatė tė cilave duhet kaluar jeta organike: ato linden, kanė rininė e vet, kohėn e pjekurisė, e nė fund vie dekadenca. Sikur bimėt tė cilat vyshken dhe bėhen pluhur, ashtu edhe kulturat vdesin dhe nė fund tė kohės sė vet i lėshojnė vendin tjerave - tė posalindurave.
A ėshtė ky rast edhe me islamin? Nė shikim tė parė sipėrfaqėsor mund tė duket ashtu. Pa dyshim, kultura islame ka patur pėrpjetėzėn e saj tė shkėlqyer dhe kohėn e lulėzimit tė saj; ajo ka patur fuqi qė t'i frymėzoj njerėzit nė vepra e sakrifica, ajo ka transformuar popujt dhe ka ndryshuar fytyrėn e tokės; mė vonė ėshtė ndalur dhe ka stagnuar dhe mė nė fund ėshtė bėrė fjalė e zbraztė, kėshtu qė tani jemi dėshmitar tė prapambeturisė dhe rėnjes sė saj. Por, a ėshtė kjo e tėra?
Nėse besojmė, se islami nuk ėshtė vetėm kulturė nė mesin e shumė tjerave, dhe jo prodhim i thjeshtė i ideve e i pėrpjekjeve njerėzore, por fuqi e cila prodhon kulturė - Ligj tė cilin e ka sjellur Zoti i Gjithfuqishėm pėr ta pasuar njerėzimi nė tė gjitha kohėt dhe ēdokund - atėherė aspekti plotėsisht ndryshohet. Nėse kultura islame ėshtė apo ka qenė rezultat i tė pėrmbajturit tonė, Ligjit tė shpallur, ne kurrė nuk mund tė pranojmė, sikurse kulturat tjera, se ajo ėshtė lidhur pėr kalimin e kohės dhe e kufizuar nė ndonjė periudhė tė veēant. Ajo ēka duket si dekadencė e islamit, nė tė vėrtetė ėshtė vetėm vdekje dhe zbraztėsi nė zemrat tona tė cilat janė tepėr pėrtace dhe tė pandjenja nė zėrin e amshuar. Nuk ka kurrfarė shenje tė dukshme se njerėzimi, nė gjendjen e vet tė tanishme, e ka tejkaluar islamin. Ai nuk ka qenė nė gjendje qė tė prodhoj sistem mė tė mirė etik nga ai qė e ka shprehur islami; ai nuk ka qenė i aftė ta realizoj idenė praktike tė vėllazėrimit njerėzor, siē e bėnė ate islami nė konceptin e tij mbinacional shoqėror tė ummes, ai nuk ka qenė nė gjendje tė krijoj strukturė shoqėrore tė tillė nė tė cilėn konfliktet dhe mosmarrveshjet ndėrmjet anėtarėve tė tij, tė jenė me aq efikasitet tė reduktuara nė minimum sikurse nė planin shoqėror tė islamit; ai nuk ka qenė nė gjendje ta pėrparoj dinjitetin e njeriut, ndjenjėn e tij tė sigurisė, shpresėn e tij shpirtėrore - dhe pėrfundimisht, lumturinė e tij.
Nė tė gjitha kėto gjėra, arritjet e tanishme tė racės njerėzore mbeten bukur mbrapa pas programit islam.
Ku ėshtė atėherė arsyetimi, pėr thėnjen se islami "nuk ėshtė bashkėkohor"? A ėshtė kjo pėr shkak se themelet e tij janė pastėr religjioze, e orientimi religjioz, sot ėshtė jashtė modės? Por nėse shohim se ndonjė sistem i bazuar nė religjion ka qenė nė gjendje tė zhvillojė ndonjė program praktik tė jetės, mė tė plotė e mė konkret, dhe mė tepėr tė pėrshtatur kontitucionit psikologjik njerėzor sesa ēfardo tjetėr, gjė ēka mendja njerėzore ka qenė e aftė tė prodhoj me ndihmėn e reformave e propozimeve - atėherė pikėrisht ky argument i fortė a nuk shkon nė favor tė pikėpamjes religjioze?
Islami ėshtė, kemi tė gjitha arsyet qė kėtė ta besojmė, plotėsisht i justifikuar nga arritjet pozitive njerėzore, pėr shkak se ai i ka parashikuar dhe ka udhėzuar nė to si tė dėshiruara, shumė mė herėt se qė kanė qenė tė realizuara; e poashtu ėshtė i justifikuar nga mangėsitė, gabimet dhe veprimet e zhvillimit njerėzorė, pėr shkak se ai qartė ka paralajmėruar nė to, shumė mė parė se qė njerėzimi i ka pranuar si gabime. Plotėsisht, pavarsisht nga besimet e dikujt religjioze, nga pikėpamja e pastėr intelektuale, ekziston shkas i fortė, qė me siguri dhe besueshmėri tė pasohet udhėheqja praktike e islamit.
Nėse e vėshtrojmė kulturėn dhe civilizimin tonė nga kjo pikėpamje, domosdo vijmė deri te pėrfundimi, se lulėzimi i tij i serishėm ėshtė i mundshėm. Neve nuk na nevojitet "reforma" islame, siē mendojnė disa muslimanė, pėr shkak se ai vetvetiu ėshtė i pėrsosur. Ajo qė duhet tė reformojmė ėshtė qėndrimi i jonė ndaj religjionit, pėrtacia jonė, mendjemadhėsia jonė, shkurtėpamėsia jonė, shkurtimisht mangėsitė tona, e jo disa mangėsi tė supozuara tė islamit. Qė ta realizojmė ringjalljen islame nuk duhet kėrkuar principe tė reja tė sjelljeve nga jashtė, por duhet vetėm t'i zbatojmė ato tė vjetrat e tė harruarat. Ne gjithsesi mund tė pranojmė impulse tė reja nga kulturat e huaja, por nuk mundemi qė ta zėvendėsojmė indin e pėrsosur islam me ēfardo indi tjetėr joislam, pa marrė parasysh se a vjen ai nga Perėndimi apo nga Lindja. Islami, si institucion shpirtėror e shoqėror nuk mund "tė pėrmirėsohet". Nė rrethana tė tilla, cilido ndryshim nė koncepcionet e tij apo nė organizimin shoqėror tė tij, i shkaktuar me futjen e ndikimeve tė huaja kulturore, nė tė vėrtetė ėshtė retrograde dhe destruktive, e sipas kėsaj pėr keqardhje tė thellė. Kėtu domosdo duhet tė ketė ndryshim: por ai duhet tė jetė ndryshim nė vet neve - ai duhet shkuar nė drejtim tė islamit, e jo nė drejtim tė kundėrt me te. Por krahas gjithė kėsaj, ne nuk guxojmė tė mashtrohemi. E dimė se bota jonė, bota islame, gati se e ka humbur realitetin e vet si faktor i pavarur kulturor. Kėtu nuk flas mbi aspektin politik tė dekadencės muslimane. Karakteristika shumė mė e rėndėsishme e gjendjes sonė tė sotme mund tė gjendet nė sferat intelektuale e shoqėrore: nė zhdukjen e besimit dhe kreativitetit tonė si dhe nė tė brejturit e organizmit tonė shoqėror. Gjendja e kaosit kulturor e shoqėror gjatė tė cilit tani kalojmė, qartė tregon se fuqitė ekuilibruese, tė cilat dikur kanė qenė pėrgjegjėse pėr madhėsinė e botės islame, sot gati se janė mbaruar. Ne bredhim; mirėpo askush nuk di se kah ēfarė caku kulturor shkojmė. Nuk ka guxim intelektual, nuk ka vullnet pėr t'i bėrė ballė, apo ta ndalim atė vėrshim tė ndikimeve tė huaja destruktive pėr religjionin tonė dhe shoqėrinė tonė. I kemi braktisur mėsimet mė tė mira morale, tė cilat bota ndonjeherė i ka njohur. Ne i kundėrshtohemi fesė sonė, ndėrsa ajo tė parėve tonė tė largėt u ka qenė nxitje e gjallė; ne i turpėrohemi asaj, ndėrsa ata janė krenuar me te; ne jemi koprraca e egoista, ndėrsa ata zemėrgjerėsisht janė hapur ndaj botės, ne jemi tė zbrazėt, ndėrsa ata kanė qenė tė plotė.
Kjo ankesė, mirė i ėshtė e njohur ēdo muslimani qė mendon. اdonjėri e ka dėgjuar shumė herė. A ka atėherė, mund tė pyetemi, ēfarėdo dobie ta pėrsėrisim edhe njėherė? Unė mendoj se ka. Ngase pėr ne mund tė jetė vetėm njė dalje nga turpi i dekadencės sonė: ta pranojmė turpin, ta kemi para syve ditė e natė dhe ta shijojmė idhėtinė e saj, derisa nuk vendosim qė t'ia mėnjanojmė shkaqet. Nuk ka dobi ta fshehim tė vėrtetėn e hidhur nga vetja jonė, e tė pretendojmė se bota islame rritet nė aktivitetet islame, se misionet veprojnė nė tė gjitha kontinentet, se njerėzit perėndimor gjithnjė e mė shumė e kuptojnė bukurinė e islamit... Nuk ka dobi qė nė tėrė kėtė t'i pėrdorim argumentet sofistike pėr ta bindur vet veten se si poshtrimi jonė nuk ėshtė i pafund. Sepse ai edhe ėshtė i pafund. Po a duhet qė ky tė jetė fundi? Kjo nuk mund tė jetė. Mallėngjimi jonė me gjenerata, dėshira e shumicės nga ne qė tė bėhemi mė tė mirė se sa qė jemi tani, na jep tė drejt nė shpresė se ēdo gjė me neve nuk ka mbarurar. Ekziston rruga e ringjalljes, e kjo rrugė qartė i ėshtė e dukshme ēdonjėrit, i cili ka sy pėr tė parė. Hapi jonė i parė duhet tė jetė hedhja e asaj fryme "apologjetike" pėr islamin, e cila ėshtė vetėm pretekst, pėr skepcitizmin tonė personal.
vazhdon..

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:53
vazhdimi...

Shkalla vijuese duhet tė jetė tė pasuarit tonė me vetėdije e me urtėsi tė sunnetit tė Pejgamberit tonė. Ngase sunneti nuk do tė thotė as me shumė, e as mė pak sesa mėsimet e islamit tė zbatuara nė praktikė. Duke e aplikuar atė si test pėrfundimtar tė kėrkesave tė jetės sonė tė pėrditshme, ne lehtė do t'i njohim se cilat impulse nga civilizimi perėndimor mund tė jenė tė pranuara, e cilat duhet tė refuzohen. Nė vend qė me pėrulje t'ia nėnshtrojmė islamin normave tė huaja intelektuale, duhet tė mėsohemi edhe njėherė qė tė vėshtrojmė islamin si normė, pėrmes sė cilės duhet ta vlersojmė botėn.
Mirėpo, ėshtė e vėrtetė, se shumė qėllime burimore tė islamit janė tė ekspozuara me perspektivė tė rrejshme, pėrmes shpjegimeve jo adekuate, por megjithatė, pėrgjithėsisht tė pranuara, pėr shkak se muslimanėt e ballafaquar me pamjen pjesėrisht tė shtrembruar tė islamit, nuk janė nė mundėsi tė shkojnė mbrapa deri tė shpjegimet origjinale qė koncepcionet e veta t'ua pėrshtatin atyre. Mos zbatueshmėria e tezave, tė cilat sot afrohen pėrmes "ortodoksisė" sė vetėquajtur si postulate tė islamit, nė tė shumtėn e rasteve janė vetėm shpjegime konvencionale tė postulateve burimore, nė parimet e logjikės neoplatoniste, e cila ka mundur tė jetė "moderne", d.m.th. e pėrdorshme, nė shekullin e dytė apo tė tretė sipas hixhres, por tani plotėsisht ėshtė vjetėruar. Muslimani i shkolluar nė vijat perėndimore, nė pjesėn mė tė madhe i panjohur me gjuhėn arabe dhe i paudhėzuar mirė nė ndėrlikueshmėrinė e jurisprudencės islame (fikh), naturisht, ėshtė i prirur t'i konsideroj ato shpjegme dhe koncepcione tė vjetėruara e subjektive si reprodukcione tė qėllimta tė njėmendėta tė Ligjdhėnsit: nė dėshprimin e vet pėr shkak tė joadekuatshmėrisė sė tyre, ate shpesh e largon ajo qė i duket se ėshtė Ligj Kur’anor ( sheriat ) i islamit. Prandaj, qė tė mund tė bėhet ai pėrsėri fuqi krative nė jetėn e muslimanit, vlersimi i parimeve islame duhet tė jetė i reviduar nė dritėn e tė kuptuarit tonė personal tė burimeve origjinale dhe i liruar nga shtresa e trashė e shpjegimeve konvencionale, tė cilat me shekuj janė grumbulluar, e ēka na mungon sot. Rezultat i pėrpjekjes sė tillė, do tė mund tė ishte paraqitja e fikhut tė ri, i cili ėshtė plotėsisht nė harmoni me Dy Burimet e islamit - Kur'anin dhe shembullin jetėsor tė Pejgamberit a.s. - e qė nė tė njejtėn kohė t'i pėrgjigjet kėrkesave tė jetės sė sotme; pikėrisht sikur qė format e vjetra tė fikhut u janė pėrjgigjur kėrkesave tė periudhės, nė tė cilėn ka dominuar filozofia aristotelike dhe neoplatonike si dhe kushteve tė jetės, tė cilat kanė mbizotėruar nė ato kohė tė hershme.
Vetėm nėse pėrsėri fitojmė vetbesimin, mund tė presim qė sėrish do tė nisemi pėrpara. Kurrė nuk do t'ia arrijmė cakut nėse i rrėnojmė institucionet tona personale shoqėrore dhe e imitojmė ndonjė civilizim tė huaj - tė huaj jo vetėm nė kuptimin historik e gjeografik, por para sė gjithash, nė kuptimin shpirtėror. Ndėrsa rruga na ėshtė treguar qartė nė fjalėt e Kur'anit tė Lartėsuar: "Vėrtetė, nė tė Dėrguarin e Allahut keni shembullin mė tė mirė, ēdonjėri i cili me gėzim shpreson Allahun dhe botėn e ardhme." (33:21) </SPAN>

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:54
Fusnota/Shėnime

1 Idenė e “blerjes” dhe “shitjes” nė kuptimin kulturor dhe rolin negativ tė botės sė sotme muslimane nė kėtė aspekt, mė vonė e mori pėrsipėr dhe mė tutje e trajtoj shkrimtari i shquar algjerian, rahmetliu Malik ibn Nebij, i cili e ka theksuar faktin-tė shėnuar pėr herė tė parė nė kėtė libėr - se musalimanėt, duke humbur kreativitetin e vet tė dikurshėm, u bėnė jo vetėm plotėsisht tė varur nga tė mirat perėndimore, por poashtu u bėnė “blerės” tė thjeshtė tė teknologjisė dhe metodave organizative tė perėndimit, si dhe tė koncepteve shoqėrore e politike perėndimore, e qė krahas kėsaj nuk u bėnė “shitėsa”, d.m.th. pa bartjen e kurrfarė impulseve pozitive tė tyre-prerėndimit si revanshim.
2 Do tė dėshiroja tė theksoj se shprehjen teokraci nuk e pėrdori nė atė kuptim nė tė cilin zakonisht kuptohet nė Perėndim. Nė bazė tė pėrvojave tė veta historike, perėndimorėt e identifikojnė "teokracinė" me fuqinė politike tė cilėn e shfaqė organizata e etablivuar kishtare - nė rastin e tyre, kisha mesjetare krishtere dhe hierarkia e saj priftare. Nga ana tjetėr, islami nuk lejon kurrfarė "priftėrizmi" apo "klerizėm" dhe sipas kėsaj, kurrfarė institucioni tė krahasueshėm me kishėn Krishtere. Prandaj, kurdo qoftė qė ne muslimanėt flasim mbi "teokracinė", ne nuk mendojmė - as qė guxojmė tė mendojmė - mbi asgjė tjetėr, pėrveз se mbi strukturėn shoqėrore-politike nė tė cilėn bazohet e tėrė jurispodenca nė linjėn e fundit, nė atė qė e konsiderojmė Ligj tė Zotit, dmth. sheriati islam. (Krahaso nė kėtė aspekt kapitullin "Terminologjia dhe precedenti historik" nė librin tim "Parimet e shtetit: udhėheqėsit nė islam").
3 Pėr kėtė pėrkthim tė ajetit kur’anor, shiko vėrejtjen nr. 22 nė faqen 8 tė pėrkthimit tim “Porosia e Kur’anit.”
4 Nga ana tjetėr, nė mėnyrė objektive duhet vėnė nė dukje se krishterizmi (apo, mė saktėsisht, kisha krishtere) deri nė fund tė shekullit tė shtatėmbėdhjetė, ka luajtur rol shumė tė madh e pozitiv nė zhvillimin e arteve figurative perėndimore - artin e pikturimit, skulpturimit e arkitekturės - si dhe muzikės perėndimore, meqė ėshtė jo vetėm burim i insiprimit, por edhe mbrojtės i rėndėsishėm i kėtyre arteve.
5 Nė kėtė aspekt, gjatė gjysmės sė fundit tė shekullit jemi dėshmitar tė pėrmirėsimit tė madh nė tonin dhe nė metodat e shkrimit tė orientalistėve evropian dhe amerikan, ndonėse duket se njė pakicė e vogėl nė mesin e orientalistėve nuk i kanė hudhur plotėsisht paragjykimet e veta. Nė tėrėsi, tė shkruarit perėndimor mbi islamin dhe botėn muslimane tregon respektin gjithnjė nė rritje ndaj idesė islame dhe caqeve muslimane, ndėrsa tendenca e vjetėr e vetėdijshme apo e nėnvetėdijshme, qė ta shėmtojnė fotografinė mbi islamin, gati se ėshtė zhdukur nga literatura serioze e orientalistėve.
6 Duhet pasur parasysh se kjo ėshtė shkruar nė vitin 1933. Siз e kam cekur nė fusnotėn 5, nė literaturėn orientalistike erdhi gjer tė ndryshimet gjatė disa decenieve tė kaluara. Megjithatė, ajo зka mund tė pėrshkruhet si ''frymė popullarizuese'' e Evropės dhe Amerikės, ende nuk qe nė gjendje tė arrijė qėndrim tė ballancuar ndaj islamit e ndodhive islame. Pėr gjendje tė tillė tė зėshtjeve, nė masė tė madhe duhet fajsuar vetė muslimanėt. Nga njėra anė ata nuk kanė arritur t'ia prezentojnė idenė islame Pėrendimit nė mėnyrė tė kontinuar e sistematike, duke marrė plotėsisht nė konsideratė mentalitetin perėndimor dhe asociacionet letrare perėndimore; dhe, nga ana tjetėr, mbrojtjet muslimane tė caqeve tė veta religjioze e sociale-politike tepėr shpesh janė britmuese pėr tė qenė tė konsideruara tė vlefshme, dėshmi objektive nė dialogun ndėrmjet islamit dhe Pėrendimit.

7 Megjithatė, rritja e konsiderueshme e pasurisė sė botės muslimane, pranė burimeve tė tyre tė mėdha tė naftės, e pastaj rėndėsia e saj nė fushėn e ekonomisė e politikės botėrore, sjell me vete interesimin e konsideruar perėndimor pėr botėn islame, sidomos nė fushėn e artit dhe historisė. Por, si religjion, islami ende pak a shumė ėshtė madhėsi e panjohur nė Perėndim, dhe ate krahas takimeve, seminareve e kolokuimeve tė shpeshta muslimano - krishtere.
8 Shprehja fitrah kėtu e pėrkthyer si ''pastėrti burimore'', primarisht emėrton ''prirjen burimore'' apo ''natyrėn'' e ndonjė qenjeje ndijore; nė domethėnjen e vete tė gjėrė ajo tregon ''aftėsinė e lindur qė tė kuptohet tė ekzistuarit dhe njėshmėria e Zotit'' (Lisan al-Anab, Taj al-Arus, etj) me tė cilėn зdo qenie njerėzore ėshtė e dhuruar me lindje (krahaso surėn 30:30 dhe vėrejtjen 27 tė pėrkthimit tė Porosive tė Kur'anit; poashtu suren 7:172 si dhe vėrejtjen 139 po tė njejtės vepėr). Nė pėrputhje me te, feja islame shpesh pėrshkruhet si dinul-fitrah, duke implicuar se ajo plotėsisht i pėrgjigjet karakterit tė brendshėm, burimor tė shpirtit njerėzor.
9 Nė aspektin e lirisė sė plotė seksuale, shfrenueshmėrisė dhe promuskualitetit, i cili pėrshkoi shoqėrinė perėndimore gjatė dekadave tė kaluara, qėndrimi etik i islamit ėshtė i qartė dhe nuk kėrkon kurrfarė komenti tė mėtejshėm. Pėr sa i pėrket institucionit tė interesit (riba) si pjesė sistematike e aktivitetit tė ekonomisė bashkėkohore, duhet vėrejtur se viteve tė fundit bashkėsia muslimane ka bėrė hap tė madh kah vendosja e sistemit bankar pakamator, dhe sipas kėsaj, tė sistemit ekonomik, i cili do t'i pėrgjigjej kėrkesave tė sheri’atit.
10 Nė kėtė kontekst, lexuesi, poashtu duhet ta dijė se ky libėr ėshtė shkruar para pesė deceniesh. Nė atė kohė ende ka qenė e mundur qė bashkėsia muslimane t'i ruaj, pėr shkak tė dinjitetit tė vet kulturor, ato elemente tradicionale te veshjes dhe tė dukjes sė jashtme nė pėrgjegjėsi, e cila dallon prej shoqėrisė perėndimore. Mirėpo, nė periudhėn e kaluar bota muslimane pėrvetėsoi njė pjesė bukur tė madhe tė ndikimeve estetike perėndimore, pasojė e sė cilės ėshtė qė pėr shumė musliman, e sidomos pėr ata tė arsimuarit nė mesin e tyre, ėshtė arritur pika, prej sė cilės nuk ka kthim. Kėshtu qė pėrpjekja pėr t'iu kthyer mėnyrės sė veshjes dhe dukjes sė jashtme tė gjeneratave tė kaluara, pėr ta do tė ishtė vetėm edhe njė akt i imitimit tė padenjė e steril; nė kėtė rast, tė sė kaluarės sė vdekur e tė pakthyer.
11 Do tė dėshiroja kėtu tė vė nė dukje, se konceptin e Sunnetit tė Pejgamberit a.s. nė mėnyrė tė paautorizuar e kanė zgjėruar dijetarėt e periudhės postklasike. Nė kuptimin e vet tė drejtė, tė vetėm themelor, don tė thotė: "Mėnyra e jetės sė tė Dėrguarit tė Zotit". Sė pari, ai pėrfshinė qėndrimet morale e etike tė cilat ai i ka pėrvetsuar sipas problemeve tė ndryshme njerėzore - si ato individuale poashtu edhe ato shoqėrore - tė natyrės sė pėrhershme. Sė dyti, Sunneti pėrfshinė ato dispozita - si urdhėresat poashtu edhe ndalesat - tė cilat kanė tė bėjnė me rrethanat e pandyshuara tė jetės shoqėrore dhe sjelljes njerėzore; d.m.th. ai vetvetiu nuk pėrfshinė dispozitat, tė cilat i Dėrguari i Zotit i ka nxjerrė nė lidhje me rastin e caktuar historik apo situatėn e kufizuar kohore. Sė treti, Sunneti i pėrfshinė ato vlersime morale tė shqiptuara - "Kjo ėshtė e mirė" apo "Kjo ėshtė e keqe" - tė cilat janė tė lidhura pėr situatėn njerėzore si tė tillė, dhe prandaj janė imune nė ndryshime tė kohės apo rrethanave. Nėse nuk iu pėrmbahemi me pėrpikėri kėtij definicioni tė trefisht tė Sunnetit tė Pejgamberit a.s., gjithmonė do tė jemi nė rrezik qė ta errėsojmė parimin, se ai (Sunneti) ėshtė i vlefshėm pėr tė gjitha kohėrat dhe ashtu ta humbim parasysh karakterin e tij qė ka me vullnetin e Zotit, si burim i dytė i jurisprudencės islame, pranė Kur'anit. 12 Nė lidhje me kėtė, lexuesi udhėzohet nė fusnotėn(1). Pranė asaj qė ėshtė thėnė nė atė vėrejtje, зdoherė duhet pėrkujtuar se shumė hadithe individuale, madje disa edhe nga mė autentikėt, na janė tė tansmetuara si fragmente, pa mbėshtetje tė qartė nė kontekst. Nė raste tė tilla, vetėm dijetari mė i kujdesshėm mund t'i rekonstruktoj rrethanat, nė tė cilat ka tė bėjė hadithi i caktuar dhe kėshtu t'ia konstatojmė karakterin e pėrhershėm, nėse fare e ka, tė parashikuar nga ana e tė Dėrguarit tė Zotit nė urdhėresėn pėrkatėse. </SPAN>

Pause_Print_Scroll
02-08-06, 21:55
F U N D
me rrespekt nga smarts way
kumanova-on-line@hotmail.com (kumanova-on-line@hotmail.com)