Nuk dua qė tė fle kur fytyra jote rri
Te qafa ime pėrnatė,
Se mendoj pėr vdekjen qė vjen me shpejtėsi
Dhe sjell gjumin e gjatė.
Unė do vdes, ti do rrosh, kjo gjė gjumin ma nxjerr,
Ē`gjė tjetėr mė tremb sonte?
Tė mos dėgjojė njė ditė se si ti frymė merr,
Si rreh kjo zemra jote.
Si ky zog i druajtur qė nga ėndrrat tulatet,
Do ta linte me gjėmė
Ēerdhen ku trupi ynė me dy kokė zgjatet
E sos me katėr kėmbė?
Njė gėzim kaq tė madh qė meh nė agullim,
Kur mos mbaroftė
Dhe engjėlli mbrojtės qė nė rrugė mė prin,
Fatin ma lehtėsoftė!
Pupėl i lehtė jam nėn kėtė kokė qė ngjan
Si pjesė e trupit tim,
Qė, ndonėse kėndoi gjeli, mbyllur sytė i mban
S`dėgjon e s`pipėtin.
Nėn kėtė kokė qė nė botė tė tjera bredhėrin,
Ku ka tjetėr ligj jete,
Qė nė gjumin e saj rrėnjė tė thella shtrin
Larg meje, afėr meje.
Ah, do tė doja, me gushėn pėrbri fytyrės sate,
Pėrmes gojės plot vesk,
Tė dėgjoj nga gjiri yt kėtė fark delikate
Tė fryjė gjer tė vdes.
Jean Cocteau (1889 1963)
ah sa e bukur!!