Citim:
Postimi origjinal ėshtė bėrė nga Bajlozi i Zi
Nuk ka.
Nuk ka, asnje kishė ne trojet shqiptaret qe mban emrin e ndonje gjakpiresi te shqiptareve.
Xhamia kryesore ne Prishtine, sot, "xhamia sulltan mehmet fatih", mban emrin e sulltanit qe "ngriti male me kufoma shqiptarėsh". (kjo, sipas shenimeve te vet shėrbėtorėve te sulltanit).
|
...
Ndoshta edhe nuk ka,pas parasysh se ishin te paret qe te sunduan ,e pas tyra pasuan tjeret!
Tani sa i perket kronikes se sjellur ,nje koment i shkurter :
Tursun Beu nė pazarin e interesave (I)
Nė realitetin e sotėm shqiptar situata e historiografisė paraqitet e ēorbėzuar nga plogėshtia e dy aktorėve tė tjerė: Bėhet fjalė pėr pėrkthimin dhe interpretimin
Thuqididi, i njohur pėr rigorozitetin e tij, e pranon qė shpesh herė dialogėt dhe fjalimet janė transmetuar «duke i qėndruar besnik domethėnies sė pėrgjithshme tė asaj ēfarė realisht ėshtė thėnė, ashtu siē [i] dukej qė secili mund tė kishte thėnė», saktėson ai, duke na paralajmėruar mbi kompleksitetin me tė cilin pėrballet njė vėzhgues objektiv dhe pamundėsinė e shmangies sė intepretimeve, pse jo edhe analitike, gjitmonė nėn gjykimin e ekuilibrit tė peshores, njė virtyt i rrallė ky i kronikanėve, aq sa historiani i shquar Walter Goffart ėshtė kritik deri nė indiferencėn ndaj kronikave themelore (Goffart 2006; Poma 2008).
Ndryshe nga ambienti i Goffart, ku problematika kryesore e historiografisė ngelet objektivizmi i kronistit, nė realitetin e sotėm shqiptar situata paraqitet e ēorbėzuar nga plogėshtia e dy aktorėve tė tjerė, qė, nėse kronika ėshtė e pakorigjueshme, ato mund dhe duhet tė jenė nė nivelin, tė paktėn, tė prezantueshmėrisė serioze. Bėhet fjalė pėr pėrkthimin dhe interpretimin ( “leximin” ) e burimeve ose studimeve nė pėrgjithėsi: mbase situata ėshtė mė e koklavitur pėr sa i takon pėrkthimit, ngaqė shpesh herė konsiderohet si transportim i thjeshtė fjalėsh nga njė gjuhė nė tjetrėn, veprim i kritikuar pėrpara dymijė vitesh nė sintezėn «nec verbum verbo curabis reddere fidus interpres» tė Horacit.
Nganjėherė kjo pengesė kapėrcehet suksesshem siē ėshtė rasti i shqipėrimit tė librit Kronikat e Tursun Beut nga Edvin Cami, qė vjen nga pėrkthimi italian i Tarih-i Ebu’l Feth nga Luca Berardi, nėn kujdesjen e profesorit tė gjuhės dhe letėrsisė iraniane dhe turke, Michele Bernardini, dhe osmanologut Jean-Louis Bacqué-Grammont.
Prometeu i vonuar
Pothuajse gjithmonė nyja gordiane mblidhet tek interpretimi, pasi rreth burimeve historike, nga ajo qė medievisti Giuseppe Sergi cilėson si “traditė jo e specializuar”, ekziston iluzioni i mjaftueshmėrisė sė citimeve, pėr mė tepėr tė dekontekstualizuara, shpesh herė nė shėrbim tė racionalizmit funksional – thėnė ndryshe: interesave – qė adreson individin e impenjuar nė aktivitete tė tilla drejt thjeshtimeve, anashkalimeve, inkoherencės, tifozerisė emocionale, pse jo edhe drejt skenografive groteske.
Noton nė kėto ujėra edhe botuesi i Kronikat e Tursun Beut, Piro Misha, me bindjen absolute tė vėrtetėsisė historiografike tė Kronikės nė fjalė. Duke dashur tė pėrforcojė realizmin e Tursun Beut pohon se «janė tė shumtė studiuesit qė gjykojnė se, nėse lėmė mėnjanė tonin moralizues qė i pėrshkon [...] mund tė thuhet se nė to pėrgjithėsisht mbizotėron objektiviteti dhe realizmi», por kjo fjali vjen nga parathėnia e La conquista di Costantinopoli e Bernardinit, i cili i referohet Alessio Bombacit, pra, pėr korrektėsi, shumėsia e studiuesve reduktohet tek dy (nė fakt njė) specialistė tė letėrsise turko-persiane.
E pra, me gjithė kėtė nėnvizim Misha, nė tė parėn nga tre faqet e parathėnies sė librit, i ka pėrzgjedhur Tursun Beut pikėrisht ato stilizime letrare: «Prej kufomave tė shumta, lugina tė thella tanimė ngjasonin si tė ishin kodra. Prej gjakut tė derdhur, rrafshina tė gjera tani ngjasonin si Amudarja qė rridhte»; «tė gjithė djemtė e vashat e tyre u kapėn dhe u bėnė robėr»; e pėr kursim hapėsire nuk po citoj hiperbolat dhe metaforat e kėtyre tre fragmenteve, qė ndryshe nga sa ē’mendon botuesi, moralizuese nuk kanė asgjė.
Nga njėra anė pranohet ekzistenca e sajesės e nga ana tjetėr prezantohet libri me “sajesa tė vėrteta” dhe kriteri i filtrimit ėshtė misterioz, nė njė kohė qė botuesi ka pretendimin prometeian tė sqarimit tė lexuesit, veēanėrisht nė kėtė fazė polemikash rreth pėrmbajtjes sė historisė shqiptare, qė sipas tij «s’kanė asnjė lidhje me interesa tė mirėfillta akademike». Teksa lexon parathėnien dhe disa shkrime rreth librit tė qarkulluara nėpėr media, tė krijohet pėrshtypja qė Tursun Beu i vjen historiografisė shqiptare si risi, «pėr tė kontribuar pėr tė plotėsuar informacionin qė kemi pėr kėtė pjesė tė trashėgimisė sonė historike» – shkruan Misha – por e njohim qė nga botimi i Selami Pulahės, pėrpara dyzet viteve, nė kuadrin e Lufta Shqiptaro-Turke nė shekullin XV: burime osmane(Pulaha 1968), madje edhe mė herėt.
Pėrpara shtjellimit tė problematikave kryesore nė leximin e Tursun Beut nga Misha, nevojitet njė parantezė e Kronikės, ashtu siē duhej ta pėrfshinte ky botim, edhe pėr arsyen e thjeshtė tė imitimit tė “origjinalit” italian. Tė jetė rastėsi apo kursim fondesh qė botimi shqip serviret i cunguar nė sqarime paraprake profesionale dhe, madje, nė disa rrėfime tė kronistit?
Shkurtimisht rreth Kronikės
Botuesit e Mondadorit ia kanė nėnshtruar Kronikėn njė autopsie relaitivisht tė detajuar nė elemente pėrbėrėse ose karakteristika themelore, qė nisin me aspektin fizik, nėse mund ta emėrtojmė nė kėtė mėnyrė, pra autori dhe vepra. Bashkėkohės i Mehmetit II dhe oborrtar i tij, Tursun Beu do ta botojė Tarih-i ebu’l-feth pas vdekjes sė personazhit kryesor, aty nga fundi i shek. XV, rreth 20-50 vite pas ngjarjeve tė rrefyera, ku supozohet qė autori pjesėrisht i pėrjetoi: biografi mė i mirė (modern) i Mehmetit II, Franz Babinger, i konsideruar si jodashamirės i sulltanit, shprehet se Tursun Beu nuk shkoi pėrtej njė panegjeriku tė vonuar dhe jo pa qėllim ai i ka pėrjashtuar skenografitė emocionale (Babinger 1953). Them pjesėrisht pasi kohėt e fundit, sipas analizės sė Bernardinit, si rezultat i mospėrputhjes tė disa detajeve, ėshtė vėnė nė dyshim vetė prania e Tursun Beut nė rrethimin e Kostandinopojės, njė fakt qė duhet tė nxisė reflektime tė thella rreth veprės.
Akoma mė skeptik ėshtė Steven Runciman. Autor i njė libri mbi rėnien e Kostandinopojės, Runciman nuk e fsheh dot zhgėnjimin e veēantė nga kronistėt osmanė, pėrfshi edhe Tursun Beun e fokusuar rreth kėshtjellės sė Rūmeli Hisārit dhe mė shumė mbi intrigat e oborrit se sa mbi rrethimin (Runciman 1965). E kur kryevepra ushtarako-politike e Mehmetit II pasqyrohet me anomali tė tilla, mund tė imagjinojmė vazhdimin: ėshtė kurioze, pėr shembull, qė Misha nuk ka vėnė re se si kronisti e vendos Lezhėn nė pikėn e bashkimit tė Drinit dhe Bunės, duke e ngatėrruar me kėshtjellėn e Shkodrės, njė konfuzion i pakuptimtė pėr njė dėshmitar ngjarjesh, pėr mė tepėr rreth dy qyteteve, dy detajeve tė dukshme nė ato pak faqe kushtuar Arbėrisė; apo kur rėnien e Krujės e vulos me vėnien nė pah tė begatisė sė Shkodrės; apo nė paqartėsinė e vdekjes se Skėnderbeut.
Faza e dytė e autopsisė i pėrket stilit, qė i ka krijuar botuesit Misha pengesėn kryesore nė kuptimin e retorikės sė kronistit. Kėtu nuk mjafton percaktimi i vetėtimshėm se vepra strukturohet nga njė stil i «spėrdredhur barok», pasi kjo do tė thotė shumė dhe asgjė: shtjellimi i mėtejshėm i Mishės, edhe pse sintetik nė formė hapash, i tradhėton njohuritė e botuesit nė kėtė element qenėsor. Vepra e Tursun Beut ėshtė mbi tė gjitha pėrshkrim i letrarizuar ngjarjesh, qė Bernardini e konsideron si pjesė e letėrsisė arkaike osmane, me artificializėm tė lartė, sa qė jo vetėm Bernardini, por edhe Bombaci, kritiku mė i shquar italian i letėrsise osmane, Mario Grignaschi, pėrkthyesi i Tursun Beut nė rėnien e Kostandinopojės tė Agostino Pertusit, dhe Selami Pulaha, e kanė nėnvizuar kalvarin e pėrkthimit: historiani Pertusi e quan veprėn fantazioze, imagjinare, metaforike, retorike dhe oborrtare (Pertusi 1976).
...
.