Serasqeri i Rumelisė, Mehmet Reshit Pasha, pėr tė zhdukur gjurmėt e lėvizjes shqiptare kundėr sundimit turk nė jug organizoi njė masakėr ēnjerėzore mė dt. 30 korrik 1830. Ai thirri nė Manastir krerėt e Toskėrisė kinse pėr t'ju dhėnė rrogat e prapambetura nga lufta greke, ose pėr t'i nderuar me nishana pėr shėrbimet qė i kishin sjellė sulltanit. Nė ēastin kur po zhvilloheshin ceremonitė ushtarake, njė batare pushkėsh shtriu pėrdhe mė se 500 vetė nga tė ftuarit. Kokat e tyre i dėrguan nė Stamboll si njė fitore e madhe e armėve turke. Duke pėrfituar nga largimi i ushtrive turke nė frontin rus nė Shqipėri oxhaqet e feudale dhe derebejtė me repartet e tyre si dhe bandat e hajdutėve kishin gjetur fushė tė lirė veprimi. Anarkia nė tė cilėn qe zhytur Shqipėria arriti kulmin nė vitet 1828-1829. Repartet e pakta tė garnizoneve turke qenė mbyllur brėnda kalave dhe mezi i bėnin ballė sulmeve qė kryenin kundėr tyre bandat e armatosura tė feudaleve shqiptarė. Funksionarėt turq nuk guxonin tė vilnin nė Shqipėri asnjė taksė.
Mė 1829, me mbarimin e luftės ruso-turke, mori fund dhe ēėshtja greke me njohjen e pavarėsisė sė Greqisė. Porta e Lartė tani ia kushtoi vėmendjen rivendosjes sė autoritetit tė saj nė Shqipėri. Pėr kėtė qėllim, nė korrik tė vitit 1830, nisi Mehmet Reshit Pashėn nė krye tė njė ushtrie tė madhe dhe moderne.
Sadriazemi turk kishte njė plan tė caktuar veprimi. Ai mendonte tė ēfaroste me dinakėri feudalėt e mėdhej dhe derebejtė e pabindur shqiptarė qė ishin pengesa kryesore e centralizimlt tė pushtetit otoman, dhe pastaj tė fillonte ekspeditėn pėr tė ndjekur e ēfarosur kryengritėsit dhe kundėshtarėt qė do tė shpėtonin nga kurthi i tij dinak, duke vendosur njėkohėsisht administratėn shtetėrore turke.
Pasi arriti nė Manastir, ai ftoi, nė gusht tė vitit 1830 tė paraqiteshin kėtu tė gjithė feudalėt dhe derebejtė e Toskėrisė, kundėrshtarė e tė dyshimtė, pėr tė marrė gjoja shpėrblimet e prapambetura, dekretet e faljes dhe tė drejtat qė u takonin. Midis tė ftuarve, rreth njė mijė veta, qenė edhe Zylyftar Poda, Tafil Buzi Ēelo Picari, Zejnel Gjoleka, tė cilėt, bashkė me disa derebej dhe bejlerė tė tjerė, dyshuan ose u informuan pėr kurthin qė ishte kurdisur dhe nuk u paraqitėn. Feudalėt besnikė tė Turqisė nuk u ftuan ose u lajmėruan nga vetė sadriazemi tė mos paraqiteshin.