PDA

View Full Version : Identiteti kombėtar - SHQIPĖRIA E UDHĖTIMEVE TĖ MIA


Pause_Print_Scroll
04-08-06, 02:48
Identiteti kombėtar

SHQIPĖRIA E UDHĖTIMEVE TĖ MIA
http://freeblognetwork.com/uploads/shoqata_milo.jpg[/URL] [URL="http://myweb.tiscali.co.uk/kosovo/milazim/index.html"]JU MUND TE VIZITONI EDHE WEB FAQEN KRYESORE TE DR MILAZIM KRASNIQI DUKE KLIKUAR KETU...! (http://web.ukonline.co.uk/shqip/albania.html)

Edhe pse vazhdoj tė kem mirėkuptim pėr tė gjithė ata qė kanė pėrvoja tė tjera dhe mendime tė tjera, mbetem i vendosur qė tė mbroj Shqipėrinė time, atė Shqipėri qė mė ka formuar e mė ka forcuar, mė ka mbajtur gjallė e mė ka dhėnė shpresė pėr tė ardhmen. Kosova nė tė cilėn jetoj, dhe pėr pavarėsinė e tė cilės me aq sa mundem kontribuoj qė nga ditėt e para tė lėvizjes indipendentiste tė saj, nuk ka asgjė kontradiktore me kėtė Shqipėri. Ajo ėshtė pjesė e saj e natyrshme, e cila po i kthehet falė Vullnetit Hyjnor, pas njė sprove tė vėshtirė, nė tė cilėn ajo e konfirmoi shqiptarėsinė e saj.

Nuk jam krejt i sigurt nė kontribuon pėrvoja personale nė ndriēimin e tė vėrtetės nė njė debat teorik e politik lidhur me identitetin kombėtar. Por, pėrvojat personale ndoshta do tė ndihmojnė qė tė ngritet sė paku standardi moral i debatit, duke e ruajur nga rrėshkitja nė propagandė dhe nė ideologji agresive e tė pashpirt. Natyra e njeriut ėshtė e atillė, qė nganjėherė mė shumė ndikon mbi tė njė fotografi e vjetėr, qė i ngjall kujtime, se sa njerėzit e gjallė qė i flasin me zė tė lartė. Prandaj, edhe po e prezentoj kėtu pėrvojėn time me Shqipėrinė dhe me idenė shqiptare, pėr tė argumentuar unitetin e atdheut e tė kombit tonė, i cili tash e ka rastin mė tė mirė tė rifitojė pėrmbajtje tė re.


Ahmet Zogu, Enver Hoxha dhe Rankoviqi

Nė nėntor tė vitit 1972, bashkė me tre shokė tė konviktit, e vendosėm tė iknim nga Kosova e tė shkonim nė Shqipėri. Ideja ishte imja, po secilit nga tė tre shokėt qė ia tregova fshehtėsinė time, me synim qė tė lija njė porosi pėr familjen, mė thoshte se donte tė vinte edhe ai! Kėshtu nė fakt u bėmė katėr veta, edhe pse ideja ime fillestare ishte qė tė ikja vetėm. Isha nxėnės i klasės sė dytė tė shkollės sė mesme, shtatėmbėdhjetė vjeē djalė dhe mund ta them se ende nuk i dija mirė as tėra rrugėt e Prishtinės e lėre mė Kosovėn, ndėrsa doja tė ikja e tė shkoja nė Shqipėri. Por, duket se e kisha njė parapėrgatitje shpirtėrore tė udhėtimit ilegal nė atė moshė aq tė njomė drejt Shqipėrisė. Pėr vite kisha dėgjuar emisionet e Radio Tiranės dhe e kisha krijuar njė ide fikse se Shqipėria ishte atdheu ynė i vėrtetė. Babai im fliste fjalė tė zgjedhura pėr mbretin, Ahmet Zogun, dhe gjithmonė tregonte se si ai i kishte shpėtuar shqiptarėt e Kosovės, qė kishin ikur nėn terrorin e krajlit serb. Ndėrsa, vėllai im i madh, tė cilin e kam pasur arsimtar tė lėndės gjuhė shqipe nė klasėt e larta tė fillores, e mbante njė fotografi tė Enver Hoxhės, tė fshehur nė arkė. Pra, ajo qė konsiderohej shqiptare, identifikohej me Shqipėrinė. Ndėrsa, tregimet e tyre dhe tė disa miqve qė vinin te ne pėr terrorin e Rankoviqit, pėr spiunėt e fshatit qė i mernin nė qafė njerėzit pėr njė fjalė, dhe pėr politikanėt e shitur, mė fusnin frikėn nė palcė. Rrjedhimisht, isha formuar me bindjen se Kosova ishte Jugosllavi dhe Jugosllavia ishte shtet i serbėve, qė ishin agresivė e dominues. Nė shkollėn e mjekėsisė nė Prishtinė, ku u bėra nxėnės nė vitin 1970, pėrfytyrimi m’u bė realitet. Drejtoresha e asaj shkolle, njė grua qė quhej Radmilla Spasiq, ishte plot urrejtje ndaj nxėnėsve, veēmas ndaj vajzave shqiptare, tė cilat nė atė fillim tė viteve shtatėdhjetė, kishin filluar tė hynin masivisht nė shkolla. Drejtoresha rrinte mė majė tė shkallėve tė sheshpushimit, ndante herė njė vajzė herė njė tjetėr, ua jipte ndonjė flakaresh, ndonjėrėn e kthente mbrapshtė, me gjithfarė pretekstesh: herė pėr flokėt e rritura, herė pėr mungesėn e ndonjė pulle nė uniformėn e obligueshme. E kisha marrė inat dhe nė mendje mė ishte krijuar ideja se duhej tė lirohesha nga terrori i saj, edhe pse mua asnjėherė nuk mė kishte ndaluar. Pra, nė mendje mė ishte fuqizuar ideja e njė atdheu tjetėr, qė ishte imi dhe drejt tė cilit duhej tė shkoja. Dhe u nisa vėrtetė. Vetė i katėrti. Mirėpo, na zuri policia e stacionit tė Zhubit, nė njė buzėmbrėmje nėntori tė vitit 1972, deri sa po rrinim tė strukur nė pyll, nė pritje qė tė errėsohej edhe pak, e tė kalonim mė lehtė. Edhe sot mė bėhet se i ndiej britmat e policėve qė na rrethuan, sharjet e tyre dhe krismėn e njė dege qė u thye dy copėsh, kur mė qėlloi nė kurriz njėri nga policėt. (Fati im ishte se dega ishte e tharė dhe e kalbur.) Pastaj pasuan bisedat torturuese nė stacionin e policisė sė Zhubit, qėndrimi dy ditė nė njė bodrum tmerrėsisht tė errėt e tė ndytė tė stacionit tė policisė nė Gjakovė dhe dhjetė ditė tė tjera nė burgun e Prishtinės. Por, tė gjitha ato ishin mė pak se zhgėnjimi qė nuk e bėra udhėn e nisur, qė nuk arrita nė Shqipėrinė e ėndrrave tė mia. (Ka shumė njerėz qė mė thonė se pengimi i atij udhėtimi ka qenė fat i madh, sepse po tė arrija atje, do tė mund tė pėsoja shumė rėndė nga regjimi enverist. Por kjo nuk mund tė provohet nė pėrvojėn time, meqė nuk ka ndodhur.) Ajo qė ėshtė provuar nė pėrvojėn time, ėshtė pėrpjekja e nisur nė rininė e hershme pėr tė ikur nga nusproduktet e politikave tė Rankoviqit e tė rankoviēistėve, e pėr ta kėrkuar atdheun tim ideal. Edhe pse ai atdhe ideal shfaqej i turbullt nga evokimet nostalgjike tė njerėzve tė familjes dhe nga propaganda virulente e shtetit ideologjik shqiptar, ai kishte fuqinė e vėnies nė veprim. Dhe i jepte jetės kuptim, nė perceptimin e tė qenėt shqiptar. Tash mund tė flasim sa tė duam se a ka qenė alternativa e duhur e rankoviqizmit propaganda e shtetit ideologjik shqiptar. Por, nuk ka pasur njė ofertė mė tė mirė nė atė kohė. Fatkeqėsisht. Por, ajo ka qenė pakrahasimisht mė e mirė se propaganda e patriotizmit socialist jugosllav, qė nė instancė tė fundit e synonte asimilimin e shqiptarėve nė jugosllavė. Ndėrsa, propaganda e shtetit ideologjik, enverist shqiptar, pėrkundrazi e sforconte (bile deri nė absurditet) pėrkatėsinė shqiptare. Duke e nxjerrė Shqipėrinė triumfuese nė njė konfrontim global me imperlializmin amerikan dhe me revizionizmin sovjetik, ajo propagandė bėhej farkuese e njė nacionalizmi fillimisht vetėmbrojtės, po i cili mė vonė do tė bėhet projekt ēlirimtar ndėr shqiptarėt e Kosovės e tė viseve tė tjera shqiptare nėn Jugosllavi.

vazhdon...

Pause_Print_Scroll
04-08-06, 02:49
vazhdimi...


Njė Shqipėri e rrėnuar

Rrugėn e dytė pėr nė Shqipėri e mėsyna nė vitin 1991, nėntėmbėdhjėtė vjet pas pėrpjekjes sė parė, Edhe udhėtimi i dytė ishte ilegal. Me njė grup kolegėsh tė Ndėrmarrjes sė Revistave tė “Rilindjes’, iu pėrgjigjėm njė ftese tė bėrė nga njė asociacion arsimor, i cili ishte i mbėshtetur nga ministri i atėhershėm i arsimit, pėr tė marr pjesė nė njė konferencė qė tash nuk e di se pėr ēka mbahej nė tė vėrtetė. Udhėtimin e bėmė nėpėr Maqedoni e pastaj kaluam nė Greqi, mbėrritėm nė Follorinė, ku e humbėn rrugėn e mezi e gjetėm. Pastaj mbėrritėm nė Kapshticė, ku pritėm dia orė nė kufi, e prej andej morėm pėr nė Korēė e drejt Tiranės. Kjo rrugė bėhej pėr tė krijuar idenė se udhėtimi ishte bėrė nė Greqi e jo nė Shqipėri (policia shqiptare e kishte njė qėndrim qė tė mos vendoste vula nė pasaportat tona.) Por, Shqipėria e vitit 1991, ishte krejt tjetėr nga Shqipėria e emisioneve tė Radio Tiranės dhe e ėndėrrimeve tė mia tė rinisė. Ishte njė Shqipėri e rrėnuar, e frikshme dhe e dhimbshme deri nė lot e nė kujė. Edhe sot mendoj se ndoshta do tė kishte qenė mė mirė tė mos kisha shkuar nė atė kohė fare, e tė mos dėmtoja ėndrrat e mia tė rinisė. Por, udhėtimi i vėshtirė e plot rreziqe, ishte bėrė nga padurimi qė mė nė fund tė arrija nė atdheun e ėndrrave tė mia.
Njė rrugė tjetėr tė vėshtirė, qė e kam bėrė drejt Shqipėrisė, nė vitin 1994, ishte poashtu ilegale. Pasi mbėrita nė Dibėr, disa miq tė mi mė shoqėruan deri nė kufi, ku ata kishin disa policė qė mė nxorėn pa mė vėnė vulėn nė pasaporėtė dhe mė premtuan se edhe kur tė kthehesha nuk do tė ma venin vulėn. Fjeta njė natė nė hotelin e Peshkopisė, pastaj nė orėn 5 tė mėgjesit u nisa me njė furgon drejt Tiranės, nė njė udhėtim tė frikshėm sa s’thuhet.
Njė udhėtim tjetėr tė rėndė nė vitin 1996, kėsaj here tė kthimit, e kam bėrė nė drejtim tė Hanit tė Hotit, pasi kisha marrė pjesė nė sesionin shkencor tė Seminarit tė Gjuhės, Letėrsisė dhe Kulturės Shqiptare, i cili qe transferuar nga Prishtina nė Tiranė. Pėr vete e kisha mė lehtė, por nuk e harroj kurrė atė dramė tė disa djemve tė rinj, tė ikur nga ushtria, e qė studionin nė Tiranė, tė cilėt po ktheheshin nė Kosovė, por qė rruga e tyre ishte plot tmerr: ata ndaleshin nė njė vend, i merrnin disa trafikantė tė armatosur tė zonės sė Shkodrės, i nxirrnin nė anėn tjetėr me lundra nėpėr liqen dhe pastaj autobusi i priste nė njė pikė dhe e vazhdonin rrugėn pėr nė Kosovė.
Njė udhėtim tjetėr qė ma ka mbushur helm, e kam bėrė duke u kthyer nėpėr Kukės, nė mars tė vitit 1997, njė ditė pasi u shpall gjendja e jashtėzakonshme nė Shqipėri. Nė rrugė kishin dalė civilė tė armatosur qė na legjitimuan nė dy vende, por na lėshuan me mirėsjellje, mirėpo, tmerri nga kallashėt nė duart e civilėve, mė mbeti nė kujtesė njė kohė tė gjatė, si imazhi i njė ėndrre tė keqe.
Por, as ato imazhe dhe as tėrė ato vuajtje fizike e shpirtėrore, nėpėr vite, nuk ma kanė zbehur kurrė prirjen drejt Shqipėrisė.


Njė Shqipėri pa kufij


Herėn e fundit qė kam udhėtuar drejt Shqipėrisė, ishte nė janar tė vitit 2006, nė ditėn e varrimit tė kryetarit tė ndjerė tė Kosovės, Ibrahim Rugovės. Me ftesė tė kolegut Blendi Fevziut, pėr tė qenė mysafir nė emisionin “Opinion” i cili atė natė i kushtohej figurės sė kryetart tė ndjerė tė Kosovės, udhėtova me aeroplanin nė tė cilin ishin presidenti i Shqipėrisė, Alfred Moisiu, kryeministri Sali Berisha, kryetarja e kuvendit, Jozefina Topalli, lideri i opozitės, Edi Rama dhe njė numėr i madh ministrash, deputetėsh, gazetarėsh, qė kishin marrė pjesė nė ceremoninė e varrimit tė kryetarit Rugova.
Kėshtu njė udhėtim i filluar nė vitin e largėt 1972, mė kėmbė, nėpėr malet e zonės sė Gjakovės, gjeti pėrmbushjen e plotė, tė njė udhėtimi me komoditet kulminant dhe nė shoqėri me kreun e shtetit shqiptar dhe tė elitės intelektuale tė Shqipėrisė.
Nė zhurmėrimėn e kthjellėt tė kėtij udhėtimi, (edhe pse po dilnim nga njė vend nė zi), po pėrpiqesha tė vija njė rend nė mendimet e mia pėr udhėtimet e mia drejt Shqipėrisė, duke rikujtuar edhe fragmente bisedash me Ibrahim Rugovėn, pėr Shqipėrinė dhe botėn shqiptare. (Para se ta kamuflonte nacionalizmin e vet kulturor me njė lustėr politiko-ideologjike tė pėrkatėsisė ‘dardano-kosovare’, nė tė cilėn, duke e njohur gjatė, jam i bindur se kurrė nuk ka besuar as vetė plotėsisht.) Dhe po bindesha se tėrė jetėn nė fakt, me mendje e me zemėr, po edhe praktikisht, kisha udhėtuar drejt kėsaj Shqipėrie tė kėtij janari tė vitit 2006, njė Shqipėrie tė hapur, pa kufij tė ngurtė, njė Shqipėrie tė njohur, tė dashur, mikpritėse, njė Shqipėrie qė ishte e imja po aq sa ėshtė edhe e tė gjithė atyre shqiptarėve qė jetojnė nė tė.
Ndoshta ky udhėtim i gjatė e i mundimshėm nėpėr vite, mė ka bėrė edhe mė tė ndjeshėm ndaj ideve qė duan ta lėkundin idenė e shqiptarėsisė dhe ta ndėrrojnė me ide tė reja. Kur po bisedoja me njėrin nga ithtarėt e “identitetit kosovar” u dakorduam nė njė gjė: unė po i shpjegoja se kriteri ideologjik ateist-totalitar ka prodhuar njė pamje tė deformuar tė Shqipėrisė e tė shqiptarėve nė historiogafi, nė letėrsi dhe nė besimet fetare, ndėrsa ai po mė bindte se ky kriter ka prodhuar deformime edhe nė “gjuhėn letrare”. Mbetet qė kėto pasoja tė shmangen me dialog, me debat, me studime e me integrime mė intensive. Por, mbetet fakti qė Shqipėria nuk ėshtė koncept ideologjik, qė tė fitojė vlera tė deformuara nė njė interpretim dhe tė zhvlerėsohet krejtėsisht nė njė interpretim tjetėr. Shqipėria nuk ėshtė as mit, qė tė jetė e mbuluar me mister e me frikė prej tė panjohurės sė tij. Shqipėria nuk ėshtė as politikė e ditės, qė sot mund tė jetė kėshtu e nesėr mund tė bėhet ndryshe.
Atėherė ēka ėshtė Shqipėria? Thjesht e qartė: besoj se Shqipėria ėshtė atdheu i shqiptarėve, i dhėnė dhuratė kėtij kombi nga Zoti i Botėve. Me gjithė kėto pasuri e bukuri, qė mundėsojnė jetesėn dhe zhvillimin e kėtij kombi. Edhe gjuha shqipe, ėshtė dhuratė e Zotit, i cili na ka dhuruar njė nga gjuhėt mė tė mrekullueshme tė botės, (edhe dialektet janė mrekullia e saj), pėr ta shqiptuar me pėrmbajtje tė thellė e me bukuri tėrė kuptimin e ekzistencės sonė njerėzore e shqiptare.


Drejt afrimit dhe riunifikimit


Edhe pse vazhdoj tė kem mirėkuptim pėr tė gjithė ata qė kanė pėrvoja tė tjera dhe mendime tė tjera, mbetem i vendosur qė tė mbroj Shqipėrinė time, atė Shqipėri qė mė ka formuar e mė ka forcuar, mė ka mbajtur gjallė e mė ka dhėnė shpresė pėr tė ardhmen. Kosova nė tė cilėn jetoj, dhe pėr pavarėsinė e tė cilės me aq sa mundem kontribuoj qė nga ditėt e para tė lėvizjes indipendentiste tė saj, nuk ka asgjė kontradiktore me kėtė Shqipėri. Ajo ėshtė pjesė e saj e natyrshme, e cila po i kthehet falė Vullnetit Hyjnor, pas njė sprove tė vėshtirė, nė tė cilėn ajo e konfirmoi shqiptarėsinė e saj. Dhe nuk mund ta kuptoj pse duhet tė flasim pėr diferenca, pėr kontadikta, pėr moskuptime, pėr rivalitete, pėr dominime, tash kur jemi nė situatėn mė tė favorshme nė tėrė historinė tonė kombėtare, kur mund tė komunikojmė lirisht e tė bashkėpunojmė lirisht. Meqė dashuria pėr Shqipėrinė i ka mbijetuar gjithė ato sprova, nuk ka si tė zbehet tash, nė kohėn kur ajo mund tė materializohet. Prandaj, nuk ka pse tė stimulohet ideja e kundėrvėnies tė fragmenteve shqiptare, qė po lėvizin drejt afrimit dhe riunifikimit. Natyrisht, ndarja e gjatė ka krijuar edhe disa hutesa e keqinterrpetime, por ato kthjellohen me vullnet tė mirė, me komunikim vėllazėror e me bashkėpunim nė interes konkret tė tė gjithėve. Ashtu mund tė riformėsojmė njė Shqipėri tė pėrbashkėt, me larminė krahinore, etnografike, dialektore e fetare, por tė prirura pėr mirėkupitm e harmoni ndaj njėra tjetrės. Nė tė vėrtetė, pėrpjekja qė ka bėrė shteti ateist e totalitar, pėr t’i fshehur a rrafshuar ndryshimet, ka krijuar edhe tharmin e keqkuptimeve dhe ka inkurajuar partizanėt e separimeve. Por, koncepti pėr shtetin shqiptar ateist-totalitar dhe kombin shqiptar ateist- totalitar, tashmė i pėrkasin tė kaluarės. Pluraliteti i vlerave qė gjejnė harmoni nė realitetin jetėsor, pėrbėn mrekullinė dhe fuqinė e Shqipėrisė dhe tė shqiptarėve. Po e respektuam kėtė natyrė tė atdheut e tė kombit tonė, do tė jemi nė akord me Vullnetin Hyjnor, i cili na ka dhėnė mundėsinė e vetėrealizimit pėrmes pėrballimit tė sprovės sė robėrisė sė gjatė e ndarjes sė gjatė, qė rezultoi me fillimin e njė procesi tė ri tė integrimeve kombėtare.
Secili prej nesh e ka historinė e sprovave tė veta, edhe tė udhėtimeve drejt Shqipėrisė sė vet, e cila ėshtė bėrė vlerė personale e secilit prej nesh e nė tė njėjtėn kohė ėshtė edhe vlerė e pėrbashkėt e tė gjithėve. Pėrfundimisht, ngjizja e njė vlere tė pėrbashėkt nga shumėsia e vlerave tė veēanta, qė mundėsojnė njohje tė ndėrsjellė mė tė madhe e mė tė thellė, ėshtė pikėnisja qė e bėn njė komb tė madh.

kastriot
05-08-06, 08:54
vazhdimi...


Njė Shqipėri e rrėnuar

Rrugėn e dytė pėr nė Shqipėri e mėsyna nė vitin 1991, nėntėmbėdhjėtė vjet pas pėrpjekjes sė parė, Edhe udhėtimi i dytė ishte ilegal. Me njė grup kolegėsh tė Ndėrmarrjes sė Revistave tė “Rilindjes’, iu pėrgjigjėm njė ftese tė bėrė nga njė asociacion arsimor, i cili ishte i mbėshtetur nga ministri i atėhershėm i arsimit, pėr tė marr pjesė nė njė konferencė qė tash nuk e di se pėr ēka mbahej nė tė vėrtetė. Udhėtimin e bėmė nėpėr Maqedoni e pastaj kaluam nė Greqi, mbėrritėm nė Follorinė, ku e humbėn rrugėn e mezi e gjetėm. Pastaj mbėrritėm nė Kapshticė, ku pritėm dia orė nė kufi, e prej andej morėm pėr nė Korēė e drejt Tiranės. Kjo rrugė bėhej pėr tė krijuar idenė se udhėtimi ishte bėrė nė Greqi e jo nė Shqipėri (policia shqiptare e kishte njė qėndrim qė tė mos vendoste vula nė pasaportat tona.) Por, Shqipėria e vitit 1991, ishte krejt tjetėr nga Shqipėria e emisioneve tė Radio Tiranės dhe e ėndėrrimeve tė mia tė rinisė. Ishte njė Shqipėri e rrėnuar, e frikshme dhe e dhimbshme deri nė lot e nė kujė. Edhe sot mendoj se ndoshta do tė kishte qenė mė mirė tė mos kisha shkuar nė atė kohė fare, e tė mos dėmtoja ėndrrat e mia tė rinisė. Por, udhėtimi i vėshtirė e plot rreziqe, ishte bėrė nga padurimi qė mė nė fund tė arrija nė atdheun e ėndrrave tė mia.
Njė rrugė tjetėr tė vėshtirė, qė e kam bėrė drejt Shqipėrisė, nė vitin 1994, ishte poashtu ilegale. Pasi mbėrita nė Dibėr, disa miq tė mi mė shoqėruan deri nė kufi, ku ata kishin disa policė qė mė nxorėn pa mė vėnė vulėn nė pasaporėtė dhe mė premtuan se edhe kur tė kthehesha nuk do tė ma venin vulėn. Fjeta njė natė nė hotelin e Peshkopisė, pastaj nė orėn 5 tė mėgjesit u nisa me njė furgon drejt Tiranės, nė njė udhėtim tė frikshėm sa s’thuhet.
Njė udhėtim tjetėr tė rėndė nė vitin 1996, kėsaj here tė kthimit, e kam bėrė nė drejtim tė Hanit tė Hotit, pasi kisha marrė pjesė nė sesionin shkencor tė Seminarit tė Gjuhės, Letėrsisė dhe Kulturės Shqiptare, i cili qe transferuar nga Prishtina nė Tiranė. Pėr vete e kisha mė lehtė, por nuk e harroj kurrė atė dramė tė disa djemve tė rinj, tė ikur nga ushtria, e qė studionin nė Tiranė, tė cilėt po ktheheshin nė Kosovė, por qė rruga e tyre ishte plot tmerr: ata ndaleshin nė njė vend, i merrnin disa trafikantė tė armatosur tė zonės sė Shkodrės, i nxirrnin nė anėn tjetėr me lundra nėpėr liqen dhe pastaj autobusi i priste nė njė pikė dhe e vazhdonin rrugėn pėr nė Kosovė.
Njė udhėtim tjetėr qė ma ka mbushur helm, e kam bėrė duke u kthyer nėpėr Kukės, nė mars tė vitit 1997, njė ditė pasi u shpall gjendja e jashtėzakonshme nė Shqipėri. Nė rrugė kishin dalė civilė tė armatosur qė na legjitimuan nė dy vende, por na lėshuan me mirėsjellje, mirėpo, tmerri nga kallashėt nė duart e civilėve, mė mbeti nė kujtesė njė kohė tė gjatė, si imazhi i njė ėndrre tė keqe.
Por, as ato imazhe dhe as tėrė ato vuajtje fizike e shpirtėrore, nėpėr vite, nuk ma kanė zbehur kurrė prirjen drejt Shqipėrisė.


Njė Shqipėri pa kufij


Herėn e fundit qė kam udhėtuar drejt Shqipėrisė, ishte nė janar tė vitit 2006, nė ditėn e varrimit tė kryetarit tė ndjerė tė Kosovės, Ibrahim Rugovės. Me ftesė tė kolegut Blendi Fevziut, pėr tė qenė mysafir nė emisionin “Opinion” i cili atė natė i kushtohej figurės sė kryetart tė ndjerė tė Kosovės, udhėtova me aeroplanin nė tė cilin ishin presidenti i Shqipėrisė, Alfred Moisiu, kryeministri Sali Berisha, kryetarja e kuvendit, Jozefina Topalli, lideri i opozitės, Edi Rama dhe njė numėr i madh ministrash, deputetėsh, gazetarėsh, qė kishin marrė pjesė nė ceremoninė e varrimit tė kryetarit Rugova.
Kėshtu njė udhėtim i filluar nė vitin e largėt 1972, mė kėmbė, nėpėr malet e zonės sė Gjakovės, gjeti pėrmbushjen e plotė, tė njė udhėtimi me komoditet kulminant dhe nė shoqėri me kreun e shtetit shqiptar dhe tė elitės intelektuale tė Shqipėrisė.
Nė zhurmėrimėn e kthjellėt tė kėtij udhėtimi, (edhe pse po dilnim nga njė vend nė zi), po pėrpiqesha tė vija njė rend nė mendimet e mia pėr udhėtimet e mia drejt Shqipėrisė, duke rikujtuar edhe fragmente bisedash me Ibrahim Rugovėn, pėr Shqipėrinė dhe botėn shqiptare. (Para se ta kamuflonte nacionalizmin e vet kulturor me njė lustėr politiko-ideologjike tė pėrkatėsisė ‘dardano-kosovare’, nė tė cilėn, duke e njohur gjatė, jam i bindur se kurrė nuk ka besuar as vetė plotėsisht.) Dhe po bindesha se tėrė jetėn nė fakt, me mendje e me zemėr, po edhe praktikisht, kisha udhėtuar drejt kėsaj Shqipėrie tė kėtij janari tė vitit 2006, njė Shqipėrie tė hapur, pa kufij tė ngurtė, njė Shqipėrie tė njohur, tė dashur, mikpritėse, njė Shqipėrie qė ishte e imja po aq sa ėshtė edhe e tė gjithė atyre shqiptarėve qė jetojnė nė tė.
Ndoshta ky udhėtim i gjatė e i mundimshėm nėpėr vite, mė ka bėrė edhe mė tė ndjeshėm ndaj ideve qė duan ta lėkundin idenė e shqiptarėsisė dhe ta ndėrrojnė me ide tė reja. Kur po bisedoja me njėrin nga ithtarėt e “identitetit kosovar” u dakorduam nė njė gjė: unė po i shpjegoja se kriteri ideologjik ateist-totalitar ka prodhuar njė pamje tė deformuar tė Shqipėrisė e tė shqiptarėve nė historiogafi, nė letėrsi dhe nė besimet fetare, ndėrsa ai po mė bindte se ky kriter ka prodhuar deformime edhe nė “gjuhėn letrare”. Mbetet qė kėto pasoja tė shmangen me dialog, me debat, me studime e me integrime mė intensive. Por, mbetet fakti qė Shqipėria nuk ėshtė koncept ideologjik, qė tė fitojė vlera tė deformuara nė njė interpretim dhe tė zhvlerėsohet krejtėsisht nė njė interpretim tjetėr. Shqipėria nuk ėshtė as mit, qė tė jetė e mbuluar me mister e me frikė prej tė panjohurės sė tij. Shqipėria nuk ėshtė as politikė e ditės, qė sot mund tė jetė kėshtu e nesėr mund tė bėhet ndryshe.
Atėherė ēka ėshtė Shqipėria? Thjesht e qartė: besoj se Shqipėria ėshtė atdheu i shqiptarėve, i dhėnė dhuratė kėtij kombi nga Zoti i Botėve. Me gjithė kėto pasuri e bukuri, qė mundėsojnė jetesėn dhe zhvillimin e kėtij kombi. Edhe gjuha shqipe, ėshtė dhuratė e Zotit, i cili na ka dhuruar njė nga gjuhėt mė tė mrekullueshme tė botės, (edhe dialektet janė mrekullia e saj), pėr ta shqiptuar me pėrmbajtje tė thellė e me bukuri tėrė kuptimin e ekzistencės sonė njerėzore e shqiptare.


Drejt afrimit dhe riunifikimit


Edhe pse vazhdoj tė kem mirėkuptim pėr tė gjithė ata qė kanė pėrvoja tė tjera dhe mendime tė tjera, mbetem i vendosur qė tė mbroj Shqipėrinė time, atė Shqipėri qė mė ka formuar e mė ka forcuar, mė ka mbajtur gjallė e mė ka dhėnė shpresė pėr tė ardhmen. Kosova nė tė cilėn jetoj, dhe pėr pavarėsinė e tė cilės me aq sa mundem kontribuoj qė nga ditėt e para tė lėvizjes indipendentiste tė saj, nuk ka asgjė kontradiktore me kėtė Shqipėri. Ajo ėshtė pjesė e saj e natyrshme, e cila po i kthehet falė Vullnetit Hyjnor, pas njė sprove tė vėshtirė, nė tė cilėn ajo e konfirmoi shqiptarėsinė e saj. Dhe nuk mund ta kuptoj pse duhet tė flasim pėr diferenca, pėr kontadikta, pėr moskuptime, pėr rivalitete, pėr dominime, tash kur jemi nė situatėn mė tė favorshme nė tėrė historinė tonė kombėtare, kur mund tė komunikojmė lirisht e tė bashkėpunojmė lirisht. Meqė dashuria pėr Shqipėrinė i ka mbijetuar gjithė ato sprova, nuk ka si tė zbehet tash, nė kohėn kur ajo mund tė materializohet. Prandaj, nuk ka pse tė stimulohet ideja e kundėrvėnies tė fragmenteve shqiptare, qė po lėvizin drejt afrimit dhe riunifikimit. Natyrisht, ndarja e gjatė ka krijuar edhe disa hutesa e keqinterrpetime, por ato kthjellohen me vullnet tė mirė, me komunikim vėllazėror e me bashkėpunim nė interes konkret tė tė gjithėve. Ashtu mund tė riformėsojmė njė Shqipėri tė pėrbashkėt, me larminė krahinore, etnografike, dialektore e fetare, por tė prirura pėr mirėkupitm e harmoni ndaj njėra tjetrės. Nė tė vėrtetė, pėrpjekja qė ka bėrė shteti ateist e totalitar, pėr t’i fshehur a rrafshuar ndryshimet, ka krijuar edhe tharmin e keqkuptimeve dhe ka inkurajuar partizanėt e separimeve. Por, koncepti pėr shtetin shqiptar ateist-totalitar dhe kombin shqiptar ateist- totalitar, tashmė i pėrkasin tė kaluarės. Pluraliteti i vlerave qė gjejnė harmoni nė realitetin jetėsor, pėrbėn mrekullinė dhe fuqinė e Shqipėrisė dhe tė shqiptarėve. Po e respektuam kėtė natyrė tė atdheut e tė kombit tonė, do tė jemi nė akord me Vullnetin Hyjnor, i cili na ka dhėnė mundėsinė e vetėrealizimit pėrmes pėrballimit tė sprovės sė robėrisė sė gjatė e ndarjes sė gjatė, qė rezultoi me fillimin e njė procesi tė ri tė integrimeve kombėtare.
Secili prej nesh e ka historinė e sprovave tė veta, edhe tė udhėtimeve drejt Shqipėrisė sė vet, e cila ėshtė bėrė vlerė personale e secilit prej nesh e nė tė njėjtėn kohė ėshtė edhe vlerė e pėrbashkėt e tė gjithėve. Pėrfundimisht, ngjizja e njė vlere tė pėrbashėkt nga shumėsia e vlerave tė veēanta, qė mundėsojnė njohje tė ndėrsjellė mė tė madhe e mė tė thellė, ėshtė pikėnisja qė e bėn njė komb tė madh.
jam plotesisht dakort me ju zoteri i nderuar

Pause_Print_Scroll
05-08-06, 09:12
jam plotesisht dakort me ju zoteri i nderuar
Faleminderit i nderuar... Me vjen mire.

me rrespekt
kumanova-on-line@hotmail.com